Rudens bėgimas

Pasiekus parką šalia upės tampa tylu: neskamba net kūno dalelės. Dar nesigirdi kvėpavimo, batai ritmingai, bet tykiai sminga dar neįšalusion žemėn. Raumenys taip pat tyli kaupdamiesi pragysti tik už kelių kilometrų.
Užsimiršęs apturškia lietus. Kelio beveik nesimato, bet leki pakankamai greitai, kad nespėtum susimąstyti kur jis – kojos jaučia taką kaip Ariadnės siūlą medžių ir šešėlių labirinte.

Akies tinklaine slenka tas pats urbanistinis peizažas – tuščia sporto aikštelė, keistu neonu langus išsimarginęs bendrabutis, keli garažai, apytuštis tiltas. Anksčiau bėgdavau ir stebėdavausi kaip kitaip pamatai miestą. Dabar bėgioju tam, kad nepamirščiau kaip miestas atrodo iš tikrųjų.
Maža didesnių malonumų už bėgimą šviesią rudenio naktį.
Įrašas paskelbtas temoje Ikvėpimai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *