Pirmas

Aš esu besirengiantis maratonui bėgikas. Maratoną bėgu dukart per metus, todėl ši būsena yra nuolatinė. Gal nebent tik apie Kalėdas leidžiu sau nuspręsti, kad dabar jau štai nebėgu. Tačiau Vilniaus Kalėdinis bėgimas greitai išrauna iš šeimos sveikinimo, draugų lankymo bei degtinės gėrimo rutinos. O vasarą – vasarą apskritai transformuojiesi saujomis vitaminus ryjančią ir kilometrus fiksuojančią sportinę mašiną, kažkokį bėgimatorių. Ryte keliesi, valgai, rengiesi galvodamas apie tai, kaip šiandien bėgsi, o paskutinė mintis prieš užmiegant – buvusio bėgimo apmąstymas.

Bėgimas mano gyvenime užima tiek vietos, kad nusprendžiau tas mintis kažkaip užfiksuoti. Tarp rašymo ir bėgimo egzistuoja kažkokia keista gija. Tai puikiai pastebėjo Murakamis – nors kiek tik pažįstu – visiems bėgikams bėgimas yra universali gyvenimo metafora. Ir jei paskaitytumėte bėgikų blogus – net, regis, užkietėjęs atletas ima ir kažkaip visai neblogai sudėlioja savo žodžius.

Matyt, tai šiek tiek dėl to, kad nubėgus ilgą distanciją visai malonu patogiai įsitaisyti prie kompiuterio ir visai nesinori kur nors toli judėti. Ar reikia nešti šiukšles, ar kalti vinį – kai esi užsiėmęs ir rašai visai smagu to nedaryti.

Dar matyt, taip yra dėl to, kad retas būna pats su savo mintimis kaip bėgikas. Po tų pirmųjų apšilimo kilometrų į galvą kala endorfinai ir sąmonę užlieja malonumai, vaizdiniai ir metaforos – tarytum sapnuotum vidury dienos. Prigalvoji visokių dalykų, kuriais paskui norisi ir pasidalint.

Tačiau man regis didžiausias panašumas tas, kad rašymas reikalauja daug nuolatinių pastangų – ne tik kūrybinės jėgos, bet ir vertėjo nuoseklumo, kai stengiesi išravėti sakinius, surikiuoti stilių. Kiekvienas tekstas reikalauja tiek laiko, kiek to reikia – o ne tiek, kai rašyti lengva ir norisi. Tai visai pažįstama kiekvienam bėgikui – bėgti ir tada, kai lengva – ir tada, kai nesibėga, bet reikia. Nelėtinti tempo, nors pulsas kala į ausis, rūgštis tempia kojas, o į krūtinę įsimeta dusulys. Pribaigti paskutinius maratono penkis kilometrus ir po truputį greitėti, nors net keli skirtingi balsai liepia pulti ant žemės ir nebejudėti.

Šiame tinklaraštyje dalinsiuosi įspūdžiais iš trąsų, čia rasite reportažų iš įvairių bėgimų bei apžvelgsiu gearą, kurį turiu, čiupinėjau, planuoju pirkti ir nepirkti. Kartais aprašysiu ir kelias kitas temas, kurios siesis – klubo F.O.C.U.S. running veiklą ir VŠĮ Vilniaus maratonas (kurio valdybos narys esu) aktualijas. Tikiuosi, kad ilgainiui prie manęs prisijungs kiti bėgikai iš F.O.C.U.S running komandos.

O šiaip tai štai ir vėl reikia bėgti. Pasimatysim.

Paskelbta temoje Ikvėpimai | Pažymėta | Parašykite komentarą

Prieš Berlyno maratoną

Pirmąsyk apie Berlyną išgirdau į pirmojo ilgo bėgimo su būsimaisiais fokusistais pabaigą. Buvo ankstyvas praėjusiųjų metų pavasaris ir mes šiek tiek pagreitinę tempą pradėjome ketvirtą dešimtį kilometrų apšarmojusiais Nemenčinės miškelių takais. Treneris tik ką buvo sugriovęs visus mano įsivaizdavimus apie bėgimą – aš, plepys ir savim labai besididžiuojantis maratonininkas šnopuodamas klausiausi pasakojimų apie mentalines treniruotes, prastą Lietuvos sporto politiką, vidaus energetiką, rašytojų blokus, trijų skirtingų tipų žmogaus mitochondrijas, pirmykščių žmonių medžiojimą bėgant bei Gabreselasio bėgimo techniką.

Kaip ir kiekvienas, kuriam teko susidurti su šiuo nepaprastu žmogumi miglotai pradėjau suvokti, kad štai čia tas momentas, kai gyvenimas gali imti ir pasikeisti, o treneris pradėjo dėlioti ateities planus – Ryga, Vilnius, Amsterdamas, Hamburgas. O tada jau – Berlynas, greičiausia trasa pasaulyje, į kuria atvažiuosime būdami jau iš tikrųjų pasirengę. Važiuosiu būdamas tikras bėgikas, o ne savaitgalio pagirias ir naktinius kebabus išlakstantis miesto tusovčikas.

Kai bandau suprasti kas pasikeitė manau, kad turinys nepasikeitė, bet atsirado forma. Gyvendamas nuo maratono iki maratono jautiesi kaip paveikslas, kuri kažkas įrėmino – tiesa, nebegali tepti spalvų kur to panorėjęs, tačiau pats vaizdas yra kur kas ryškesnis, paveikesnis ir labiau sufokusuotas. Nuolatos tobulėjantis. Nebaisu nesėkmingas maratonas Rygoje, nepersidžiaugi triumfališku Amsterdamo finišu ir nepergyveni dėl sudužusiu Hamburgo ambicijų, nes visuomet laukia taškas, po kurio nebegrįžtama.

Rytoj nebeturiu kur trauktis. Rytoj devintą valandą mano pasikeitimas bus baigtas – kartu su bendražygiais (ir konkurentais, ir draugais, ir tokiais pačiais įrėmintais kaip ir aš pats) bei 40 000 kitų bėgikų pajudėsime link Branderburgo vartų įveikti patys savęs.

Paskelbta temoje Ikvėpimai | Pažymėta , , | Parašykite komentarą