Autoriai

Mykolas

Aš esu besirengiantis maratonui bėgikas. Maratoną bėgu dukart per metus, todėl ši būsena yra nuolatinė. Gal nebent tik apie Kalėdas leidžiu sau nuspręsti, kad dabar jau štai nebėgu. Tačiau Vilniaus Kalėdinis bėgimas greitai išrauna iš šeimos sveikinimo, draugų lankymo bei degtinės gėrimo rutinos. O vasarą – vasarą apskritai transformuojiesi saujomis vitaminus ryjančią ir kilometrus fiksuojančią sportinę mašiną, kažkokį bėgimatorių. Ryte keliesi, valgai, rengiesi galvodamas apie tai, kaip šiandien bėgsi, o paskutinė mintis prieš užmiegant – buvusio bėgimo apmąstymas.

Bėgimas mano gyvenime užima tiek vietos, kad nusprendžiau tas mintis kažkaip užfiksuoti. Tarp rašymo ir bėgimo egzistuoja kažkokia keista gija. Tai puikiai pastebėjo Murakamis – nors kiek tik pažįstu – visiems bėgikams bėgimas yra universali gyvenimo metafora. Ir jei paskaitytumėte bėgikų blogus – net, regis, užkietėjęs atletas ima ir kažkaip visai neblogai sudėlioja savo žodžius.

Matyt, tai šiek tiek dėl to, kad nubėgus ilgą distanciją visai malonu patogiai įsitaisyti prie kompiuterio ir visai nesinori kur nors toli judėti. Ar reikia nešti šiukšles, ar kalti vinį – kai esi užsiėmęs ir rašai visai smagu to nedaryti.

Dar matyt, taip yra dėl to, kad retas būna pats su savo mintimis kaip bėgikas. Po tų pirmųjų apšilimo kilometrų į galvą kala endorfinai ir sąmonę užlieja malonumai, vaizdiniai ir metaforos – tarytum sapnuotum vidury dienos. Prigalvoji visokių dalykų, kuriais paskui norisi ir pasidalint.

Tačiau man regis didžiausias panašumas tas, kad rašymas reikalauja daug nuolatinių pastangų – ne tik kūrybinės jėgos, bet ir vertėjo nuoseklumo, kai stengiesi išravėti sakinius, surikiuoti stilių. Kiekvienas tekstas reikalauja tiek laiko, kiek to reikia – o ne tiek, kai rašyti lengva ir norisi. Tai visai pažįstama kiekvienam bėgikui – bėgti ir tada, kai lengva – ir tada, kai nesibėga, bet reikia.  Nelėtinti tempo, nors pulsas kala į ausis, rūgštis tempia kojas, o į krūtinę įsimeta dusulys.  Pribaigti paskutinius maratono penkis kilometrus ir po truputį greitėti, nors net keli skirtingi balsai liepia pulti ant žemės ir nebejudėti.

Šiame tinklaraštyje dalinuosi įspūdžiais iš trąsų, čia rasite reportažų iš įvairių bėgimų bei apžvelgsiu gearą, kurį turiu, čiupinėjau, planuoju pirkti ir nepirkti. Kartais aprašysiu ir kelias kitas temas, kurios siesis – klubo F.O.C.U.S. running veiklą ir VŠĮ Vilniaus maratonas (kurio valdybos narys esu) aktualijas.

Martynas

Šiaip bėgioju trejus, porimčiai – dvejus, o jau taip visai išprotėjusiai rimtai – apie metus. Kartu su šio blogo iniciatoriumi Mykolu išdidžiai nešioju F.O.C.U.S. running vėliavą.

Kaip ir kvėpavimas, virškinimas ir miegas, bėgimas pastaruoju metu man yra tapęs dar viena gyvybiškai svarbia funkcija. Tai mano gyvenimo centrinė ašis, stuburas. Tai užsiėmimas, chaotiškame, visokių nesamonių ir streso pilname gyvenime, viską tvarkingai sudėliojantis į lentynėles, padedantis atgauti pusiausvyrą, ramybę ir jaustis gerai.

Nuoširdžiai myliu šį sportą, visus iki vieno savo bėgimo grupės narius, jausmą prieš ir po varžybų, sveiką konkurenciją (eyes on you, Gedai), draugiškus pasikandžiojimus ir visų labiausiai… merginas su bėgimo apranga (sue me).

Taigi, jums leidus (nors turbūt ir neleidus) čia kartais ką nors parašysiu.