Apsaugota: Treji metai bėgikas (kaip skelbta „Verslo klasėje“)

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Posted in Ikvėpimai, Pradžia | Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.

Treji metai bėgikas (straipsnis „Verslo klasėje“)

Treji metai bėgikas

Pirma. Žmonės mėgsta klasifikuoti. Jei jau pradedi bėgioti maratonus, vadinasi esi labai valingas, sako sutiktas nepažįstamas (ar nepažįstama). Tai glosto širdį: kas nenori būti valingas, gražus ir protingas? Tačiau toje pačioje širdyje žinai, kad svarbiausia priežastis, dėl kurios mes bėgiojame yra malonumas, kurį mums tas bėgiojimas suteikia. Ir tas malonumas turi daug vardų.

frankfurt
Bėgiojame dėl malonumo

Lengvas krosas ankstyvą rytą, kai miestas kyla iš snaudulio, o ankstyviems parko paukščiams akomponuoja ne mažiau ankstyvos mašinos. Bėgimas ištuštėjusiu Vingio parku vidudienį pralenkiant vien baugščius ofisų įsimylėjėlius ir iš pamokų pabėgusius moksleivius. Griežtos treniruotės su minia sportininkų stadione po sunkios darbo dienos. Išsliūkinimas užmigdžius vaikus po dešimtos valandos neapšviestais takeliais, kartu su vakariniais gyvūnų vedžiotojais, užkietėjusiais žvejais ir slaptais meilužiais…

Visas tekstas paskelbtas žurnale „Verslo klasė“ 2014.06.04

Posted in Ikvėpimai, Pradžia | Leave a comment

Devyni tūkstančiai: savanorių ar nepatenkintų klientų?

Praėjusių metų maratono registracija. Jaunos savanorės tirta nuo įtampos ir kažko ieško kompiuteryje, o ant jų pasičepsėdamas kriokia labai savim patenkintas diktas rudabarzdis. „Aš registravausiiii! Naktiiii! Dabar man – nemokamaaaaai!”.

Ir registracija Bostone. Prie laiptų, matomoje vietoje, stovi išdidus aštuoniasdešimties metų vyras su Bostono savanorio uniforma ir mandagiai nukreipinėja dalyvius į registratūrą. Bene kas trečias bėgikas su juo pakalbėjęs dėkoja ir stengiasi nusifotografuoti. Tai – seniausias Bostono maratono savanoris, padedantis jau keturiasdešimto maratono bėgikams.

Iš devynių tūkstančių rytojaus Danske banko Vilniaus maratono dalyvių bent pusei tai bus pirmasis bėgimo renginys jų gyvenime ir šitas tekstas yra jiems. Paslaugose paprastai yra pirkėjai, ir yra pardavėjai. Vieni skaičiuoja pelną, o kiti gali rėkti ir reikalauti, jei tai tik leidžia jų kultūra.

Tai štai maratone yra kitaip. Maratonas susideda iš bėgikų ir jų palaikytojų, trenerių ir žioplių, rėmėjų ir labdaringų organizacijų, batų pardavėjų ir masažistų,  žurnalistų ir apsaugininkų. Tačiau nėra yra tik MES – visi esame vienos bendruomenės, darančios sveikatos ir šviesos šventę patiems sau, dalis.

Prie bėgimo bendruomenės be atlygio prisideda įvairūs žmonės

Prie bėgimo bendruomenės be atlygio prisideda įvairūs žmonės

Kur dingsta pinigai?

Reikalas tas, kad žmogus, kuris jums paduoda vandens, nukreipia į tinkamą vietą starte ar užpildo registraciją negauna už tai pinigų. Jis yra savanoris ir jis tik ką paaukojo savo laisvalaikį jūsų laisvalaikio pomėgiui.  Visą „Tarptautinio maratono“ valdybą sudaro savanoriai. Savanoriai padeda skleisti komunikaciją, savanoriai treniruoja, savanoriai bėga.

Registracijos mokesčiai niekaip nepadengia dalyvių renginio išlaidų, jau nekalbant apie kelių profesionalų išlaikymo visus metus. VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ veikla yra visiškai nuostolinga ir gyva tik dėl to, kad rėmėjai bėgikų bendruomenė mano, kad jis yra reikalingas. Jei šiek tiek pinigų lieka – jis investuojamas į tolesnį bėgimo populiarinimą. Laiko matavimo įranga, skaitmeniniai tablo, tikslesnis trasos matavimas yra investicijos, kurios būtinos norint suteikti mums visiems kuo geresnę patirtį per didžiausią mėgėjų sporto įvykį Lietuvoje.

Dar daugiau kainuoja viso bėgimo judėjimo palaikymas visus metus – su rėmėjų pagalba vykstančios nemokamos treniruotės ir seminarai bėgikams. Taip pat ir kiti – mažesni ir ne visuomet pelningi – tačiau bėgikams reikalingi renginiai – ultramaratonas, pirmasis triatlonas Trakuose. Jei ne protingi ir vertybiški rėmėjai – pirmiausia Danske bankas, tada Rimi ir Nestle – turėtumėme daug prastesnę trasą, neprofesionalesnį organizavimą ir silpnesnį bėgimo judėjimą visoje Lietuvoje.

Tačiau mėgėjų bėgimas visada laikėsi ant pasiaukojančių entuziastų, o ne apskaičiuojančių verslininkų pečių. Treneris Povilas Rakštikas, žmogus, kurio dėka laisvalaikio bėgikai pirmąsyk susidūrė su rimtesnio sporto principais sportu, aukoja visus savo vakarus profesionaliai konsultuodamas bėgikus.  „Šviesos kariuose“ susibūrę bėgimo entuziastai surengė ne vieną renginį dar tada, kai rėmėjų pinigais ar dideliais mėgėjų bėgime net nekvepėjo. Petras Silkinas, Ignas Staškevičius, Aidas Ardzijauskas, Petras Pranckūnas, Vidas Totilas ir gausybė kitų entuziastų, kurie atsako į klausimus, organizuoja renginius, padeda pasirinkti batus ar paskatina pirmąsyk išbėgti bičiulį.

Ir argi ta savanorystės dvasia nėra užkoduota pačiame bėgime? Kiekvienas bėgikas kasdien daro sąmoningą sprendimą paaukoti trumpalaikę naudą (gulėjimą ant lovos, alkoholį ar cigaretę) vardan aukštesnio pasitenkinimo, kuris apima nubėgus užsibrėžtą atstumą, pasiekus trokštamą rezultatą. Maratono bendruomenės dalyviai taip pat daro sprendimą keisti greitą pelną į ilgalaikį gydantį poveikį mūsų piktai, prasigėrusiai ir savęs nekenčiančiai visuomenei į vieną įkvėpimą sujungiant ir nutrinant ribas tarp amžiaus, pajamų, požiūrio į Kubilių, gėjus ar skalūnų išgavimą.

Gyvename ciniškais laikais ir autentiškumu įtikinti žmonės nėra lengva. Dalis žiniasklaidos net vengė minėti pilną maratono pavadinimą – girdi, kodėl čia turime daryti reklamą Danske bankui?  Tegu pas mus reklamuojasi, tada paminėsim. Net Nacionalinės televizijos ryto laida atsisakė pakviesti maratono organizatorius į savo ryto laidą: „Turite savo rėmėjus TV3, ten ir kalbėkite kiek tik norite“.

Bet juk mes gi Lady Gagos koncertą organizuojame ar alų pardavinėjame. Ne tai, kad komercijoje ar pelne būtų kažkas bloga – tiesiog Vilniaus maratono tikslai yra visai kiti. Mes kviečiame kuo daugiau žmonių išsivaduoti iš savo demonų, streso, blogos nuotaikos, antsvorio ir pajudėti. Didieji ilgų distancijų bėgimo renginiai visame pasaulyje išsiskiria tuo, kad iš jų (skirtingai nei iš kokio „Tour De France“) labai sunku daryti biznį ir juos visuomet organizuoja ant gausybės savanorių pečių stovintys bėgikų klubai ar nevyriausybinės organizacijos kuriuose dirba tik keli gerai mokami profesionalai. Net bėgikai maratonuose bęga ne tik už save – tai vienas dažniausių labdaros rinkimo būdų. Ir tai reikia turėti galvoje ryt, kai ryte pradėsime rinktis Katedros aikštėje.

Rimas Kaukėnas "Vilniaus maratone" bėgs ir rinks pinigus vežiu sergantiems vaikams

Rimas Kaukėnas „Vilniaus maratone“ bėgs ir rinks pinigus vežiu sergantiems vaikams

Geros nuotaikos, prašau

Nemanykite, kad aš čia kažkaip skundžiuosi ar teisinuosi. Dešimtasis Danske banko Vilniaus maratonas yra didžiausias, gausiausias ir profesionaliausias iki šiol organizuotas bėgimo (ir ne tik) renginys Lietuvoje. Du dvidešimties vieno kilometrų ratai per vaizdingiausias Vilniaus vietas, trys kilometrai tvorų, 8 vandens stotelės, 8 DJ pasirodymai, 8 policijos ekipažai ir penkiolika profesionalių apsaugininkų, trys šimtai savanorių (iš jų keturiasdešimt – galintys suteikti pirmąją pagalbą). Gausybė reklamos ir informacijos feisbuke, internete, televizijoje ir radijuje bei pirmąsyk istorijoje 40 000 tiražu išleistas laikraštis apie bėgimą!

Bendromis visų mūsų pastangomis vis daugiau žmonių atranda bėgimą. „Zeitgeist“ apklausa parodė, kad per keturis krizės metus bėgikų padaugėjo dvigubai ir dabar bent kartais pabėgioja jau dešimtadalis lietuvių. Šalia Danske Vilniaus maratono prigyja visa eilė bėgimų – bendrai organizuojamas „Nike run“, „Kalėdinis bėgimas“, Kauno entuziastai padarė ypač lygią ir greitą „Kauno maratono“ trasą, žmonės „Bėga už Kauną“ ir Vichy Utenoje, auga „Bėgimo taurės“ renginiai miesteliuose, Evaldas Martinka šįmet surengė puikų „Trakų pusmaratonį“ ir ekomaratoną Druskininkuose.

Mes, Danske Vilniaus maratono savanoriai, esame patys nuožmiausi savęs kritikai – jei pritrūksta medalių, jei neaiškiai atskiriamos trasos ar jei vėluoja prizai vaikų apdovanojimams. Mums iki Bostono ar Berlyno maratonų trūksta dalyvių, organizacijos profesionalumo, tradicijų – ir mes tikrai nenurimsime, kol to nepasieksime.  Jei pastebėjote ką neteisinga – sakykite, rašykite laiškus su pastabomis 0 jos pasimiršta ir į jas būtinai reikia atsižvelgti.  Kritikuokime interneto tinklapį, kainas, vedėjus, laikmačius, neaiškias instrukcijas, neuždarytą trasos atkarpą. Siūlykime savo idėjas – kur turi eiti trasa, kada apdovanoti veteranus, kaip pritraukti daugiau užsieniečių, kai sukurti dar neužmirštamesnę atmosferą. 

Bet neskirstykime jų į juos ir mus. Ir nešaukime. Padėkokime. Patys sau.

Posted in Ikvėpimai, Pabambėjimai, Pradžia | 43 Comments

Ką daryti (ir ko ne) prieš maratoną

Jūs irgi tai gavote – Danske banko Vilniaus maratonas pranešė, kad iki rugsėjo penkioliktosios liko tik dvidešimt dienų. Sunkus ir varginantis pasirengimas maratonui jau eina į pabaigą, netrukus paaiškės kiek pasirengėme, kur patingėjome, ką išmokome ir kiek patobulėjome. Viena vertus paskutinės savaitės yra pačios lengviausios – treniruočių krūviai stipriai mažėja, sportinė forma pasiekia aukščiausią tašką, savijauta puiki. Tačiau paskutinės savaitės yra ir pačios sunkiausios – dėl įsitempusių kaip styga nervų galima padaryti ir krūvą klaidų. Ta proga apžvelgiame ką reikėtų daryti ir ką draudžiama veikti iki maratono. Daugelio debiutuojančių maratone „Reikia bėgti“ skaitytojų pageidavimu – mūsų patirtis ir patarimai (kaip visuomet – visiškai subjektyvi).

vilniaus maratonas

Net viena klaida gali nesunkiai sušikti visą maratoną

Paskutinės savaitės iki maratono. Viskas savo vietose.

Paskutinis ilgas bėgimas. Daugelis trenerių paskutinį ilgą bėgimą prieš maratoną  rekomenduoja bėgti likus ne daugiau kaip trims savaitėms iki starto – tam, kad organizmas spėtų atsigauti ir pasiilgti ilgų krūvių, vėliau įeisite į nuolatinio treniruočių lėtėjimo („teiperingo“) etapą. Dviejų savaičių prieš maratoną kilometražas turėtų sudaryti vos pusę ikitolinio bėgimo, o ilgas bėgimas turėtų būti ne ilgesnis nei dvidešimt kilometrų.

Pati svarbiausia paskutinio ilgo bėgimo funkcija – eksperimentas. Per šį bėgimą reikia išbandyti viską, ką nešitės į tikrą maratoną: batus, marškinėlius, šortus, akinius, laikrodį / telefoną, kremus, elektrolitus ir gelius. Ar netrina? Ar patogu? Ar nekrenta? Ar nesuka pilvo? Maratonas yra kaip „boss fight“ senuose žaidimų automatuose be galimybės išsisaugoti – pasiruošimas trunka keturis mėnesius, o susišikti galima suvalgius vieną netinkamą geliuką arba tiesiog užsidėjus per storas kojines.

Trasos pasibandymas. Danske banko Vilniaus maratonas šiemet eilinį sykį pakeitė trasą – iki keturi ratai, sveikas Vingio parke! Tas visiškai nenuostabu – nors praėjusiais metais visi džiaugėmės pagaliau į vaizdingą Vilniaus senamiestį įleistais bėgikais, keturių ratų trasa vis tik nėra solidaus maratono bruožas.  O jei Vilniuje nori turėti dviejų ratų trasą, kuri neitų paupio šiukšlynais ir gautų savivaldybės parašą – kalnai neišvengiami. Vadinkite tai trasa su charakteriu.

Kita vertus, bėgdami namuose mes turime galimybę tą charakterį perprasti – pasidarykite vieną ar kelis testinius trasos bandymus. Ištirkite ar labai status Vingio parko kalnas, kaip geriausia prasilenkti bėgant Žvėryno paupiu ir kaip greičiausiai nusiridenti nuo vaizdingiausios trasos vietos – Subačiaus kalno.

Lankstumas. Sunkioms treniruotėms einant į pabaigą tikėtina, kad jūsų raumenys bus labai stipriai įsitempę. Kuo didesnis kojų lankstumas – tuo laisvesnis ir lengvesnis bėgimas, todėl dabar, kai turite daugiau laiko, pats laikas atkreipti dėmesį į lankstumo pratimus. Tiesa, viską reikia daryti su saiku – jei per pasirengimą visiškai nedarėte jokių tempimo pratimų tikrai nereikėtų mėginti per savaitę tapti jogos meistru. Pamėginkite internete susirasti tiek viso kūno tempimo programų, tiek specialiai bėgikams pritaikytų pratimų, kuriuos galima daryti tuoj po sutrumpėjusių treniruočių.

Masažas. Tai, ko neatpalaiduoja tempimo pratimai, gali padėti atlaisvinti masažas. Svarbu, kad jumis užsiimtų sportinio, o ne kokio nors ajurvedinio masažo specialistas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad geras masažistas daro stebuklus – kieti kaip betonas raumenys jo rankose per kelias savaites pavirsta atsipalaidavusiu kisielium – ir tai tikrai jaučiasi prieš startą. Tačiau ir čia svarbu neeksperimentuoti – pradėkite su patikimu masažistu. Be to – bet kokius masažus reikėtų baigti prieš paskutinę savaitę.

Vitaminai. Dvidešimt dienų iki maratono – geras laikas pasirūpinti savo sveikata. Rimčiau sportuojantys dažnai kaip tik šiuo metu pasidaro ir kraujo tyrimą – kalio, magnio ar geležies trūkumo taip lengvai nepajausi, o štai per maratoną jis gali rimtai pakenkti. Tai laikas, kai elektrolitų gėrimus reikia naudoti nuolatos, po kiekvienos treniruotės, daugelis taip pat naudoja įvairius ištvermės sportininkams skirtus baltyminius atstatomuosius gėrimus (mes patys juos perkame iš www.pace.lt). Bijodami ankstyvo persišaldymo bėgikai prieš maratonus apskritai padidina vitaminų kiekį – ant dažno pusryčių stalo atsiranda vietos ir žuvų taukų, vitaminui C ar Q10. Bėgikų vitaminai – atskira ir plati tema, kurią prie progos aptarsime atskirai.

medalis_final

Vilniaus maratono trasa – su charakteriu, todėl gerai ją ištestuoti

Maratono savaitė. Nors ima nervas, svarbiausia – neeksperimentuoti.

Treniruotės. Nesvarbu ką galvoja paskutinę savaitę prieš maratoną Vingio parką užimantys iš paskutiniųjų bėgantys pusgalviai ponai ir ponios, savo būsimam rezultatui jūs jau nebepadėsite – galite tik pakenkti.  Net jei pasirengimo metu lakstėte po šimtą kilometrų, paskutinės savaitės krūvis neskaičiuojant maratono neturėtų viršyti trisdešimties, o gal ir kiek mаžiau kilometrų. Paskutinę rimtesnę treniruotę galima pasidaryti antradienį – pabėgioti kelias trumpas atkarpas ir tiek. Daugelis sportininkų truputį bėgioja iki trečiadienio, ketvirtadienį ir penktadienį laikosi beveik lovos režimo ir šiek tiek pabėgioja šeštadienį. Galima ir kitaip, tačiau svarbiausia bėgioti tiek, kad netrukdytumėte jėgas kaupiančiam kūnui atsistatyti.

Susitvardyti nėra lengva. Į formą  įėjęs kūnas reikalauja krūvių, o į galvą lenda visokios kvailos mintys (reikia pasitreniruoti, jei nepabėgiosiu – priaugsiu svorio ir bus sunkiau bėgti maratoną,  sustings kojos ir t.t.).  Dvi paskutines dienas prieš Bostono maratoną aš kažkodėl sugalvojau miestą apvaikščioti pėsčias, o Hamburgo rezultatui neigiamos įtakos turėjo sprendimas pasidaryti greičiausias viso pasiruošimo periodo atkarpų treniruotes likus trims dienoms iki starto. Reikia stengtis.

Mityba. Kai kurie sportininkai paskutinę savaitę mėgina „karboloudintis“ – pradžioje išsivalyti nuo angliavandenių, o vėliau  prisotinti organizmą gausybe ilgesnės grandinės angliavandenių (maltodekstrinu ar krakmolu). Ar tai jums – pasirinkite patys. Tačiau valgyti šią savaitę reikėtų šiek tiek daugiau ir rinktis greičiau virškinamą, tačiau gerai neeksperimentuoti, bet rinktis įprastesnį ir lengviau virškinamą maistą (tą krabą su moliuskais galima suvalgyti ir po savaitės). Ypač tai svarbu kelias paskutines dienas prieš maratoną. Aišku, nepamirškite ir elektrolitų – kalcio, natrio, kalio ir magnio prieš maratoną kūne tiesiog privalo būti pakankamai.

Alkoholis. Nesvarbu ar naująją trasą planuojate sutvarkyti per tris valandas, ar bėgsite beveik penkias – paskutinę savaitę alkoholio reikėtų vengti. Įvairūs mokslininkai įrodė (o ir praktiškai tai jaučiasi), kad alkoholis gali turėti neigiamos įtakos ir rezultatui, ir sveikatai, ir poilsiui, ir virškinimui.  Ir čia aš kalbu ne tik apie rimtas išgertuves – net ir vyno taurę ar mažiuką alaus geriausia atidėti šventiniams pietums.

Kitos sporto šakos / joga / vokiška įkrovos technika / neurolingvistinio programavimo kursai. Taisyklė čia labai paprasta – jei be to apsiėjai visą treniruočių laiką, tai tikrai apsieisi ir prieš maratoną. Atidėkite mistiškus receptus arba irklavimo varžybas kitam kartui.

Diena iki maratono. Ramybė.

Išsimiegok išvakarėse. Dieną prieš maratoną reikia pradėti išsimiegant – net jei tai ne pirmas jūsų maratonas (ypač, kai jis ne pirmas), jaudulys gali sutrukdyti paskutinės nakties miegui. Gera žinia – tai neturės įtakos jūsų rezultatui, jei būsite išsimiegoję dieną prieš tai. Todėl dieną prieš maratoną ryte žadintuvą derėtų išjungti.

Lengvai prasibėk. Dauguma bėgikų maratono dieną pradeda lengvu prasibėgimu (iki 7 kilometrų) su keliais pagreitėjimais. Paprastai bėgimo forma tuo metu būna pikinė – tad šio prasibėgimo metu save reikia tiesiog stabdyti. Berlyne tokio lengvo prasibėgimo metu net nespėjau pastebėti, kaip ėmiau bėgti maratono tempu, po to teko save tiesiog stabdyti.

Nusiteik. Maratonas – motyvacijos sportas brandiems žmonėms. Kiekvienas mūsų turime atrasti savą motyvaciją pabaigti tuos 42 kilometrus ir (kas irgi svarbu) du šimtus metrų. Net aukščiausią vietą Pasaulio čempionate Lietuvos maratono istorijoje užėmusi Diana Lobačevskė prisipažino, kad paskutinius keturis kilometrus save įtikinėjo tiesiog nesustoti. Būtent dėl to tarp maratono bėgikų vyrauja ne jaunimėlis, bet subrendę žmonės, sugebančių save įtikinti užbaigti distanciją. Dieną prieš maratoną paskaitykite ar pažiūrėkite ką nors įkvepiančio apie bėgimą (tarkime Scotto Jureko autobiografiją ar filmą „Spirit of the Marathon“) arba ne tik.

Papildomus darbus geriausia atidėti pirmadieniui, o diena prieš maratoną puikiai tinka lengviems pasivaikščiojimams su šeima, šunimi ir ilgam padrybsojimui lovoje su knyga.

Atsiimk numerį. Net nemėginkite atidėti to maratono dienai.

Pasta party. Svarbiausias bėgiko darbas prieš maratoną – išvakarėse gerai pavalgyti. Šis per naktį suvirškintas jus lydės visą kitą dieną. Dauguma dietologų rekomenduoja tai daryti iki 6 valandų vakaro ir rinktis lengvai virškinamą maistą iš angliavandenių. Oficiali Vapiano pasta tam puikiai tinka, tik rekomenduočiau rinktis kokią nors įprasto skrandžiui  – neaštri Arabiata geriau negu Carbonara su lašinukais. Nors šiaip bėgikams sveika valgyti pilno grūdo ir daugiau skaidulų turintį maistą, prieš maratoną reikia rinktis įprastus baltus makaronus. Dar sykį: bet kokie eksperimentai gali baigtis liūdinai – skanios rūkytos vištos privalgęs kolega Berlyno maratone aplankė visus pakelės tualetus ir net sugalvojo dainelę „In Berlin / Toilets klyn“. Jo maratono rezultatą norėčiau nutylėti.

Varžybų planas. Nors dėl būsimo maratono greičio reikėtų apsispręsti vėliausiai likus mėnesiui iki varžybų, dieną prieš maratoną sveika tai pasikartoti (kartais ir galutinai apsispręsti). Pasakykite sau tai garsiai – kokiu tempu bėgsite, kada kirsite dešimties, dvidešimt vieno ir keturiasdešimt dviejų kilometrų atžymas. Išmokite trasą – ties kuriuo kalnu sulėtinsite tempą, kurioje įkalnėje pagreitinsite? Nuo kada valgysi geliukus? Į kuriuos vandens punktus užsuksi? Kur yra tualetai, jei prireiktų? Kurie posūkiai sunkiausi?

Prisitvirtink numerį prie marškinėlių. Tai reikia daryti namie ir iš anksto.

Susidėk daiktus. Laikrodis, telefonas, gelių ar elektrolitų gėrimo nešyklė, pagrindiniai drabužiai, akiniai nuo saulės, varžybų drabužiai, kremai, gėrimo butelis, pinigai, raktai – rytoj jums tikrai nereikia papildomų nervų.

Pasidaryk kitos dienos planą. Nesvarbu, kaip anksti atsikelsite maratono dieną – nederėtų nieko palikti savieigai. Susiplanuokite kada kelsitės, ką valgysite pusryčiams, kaip važiuosite, kur susitiksite su draugais prieš bėgimą, su šeima – po, užsakykite staliuką šventiniams pietums, Rytoj jūsų laukia didelis išbandymas – pasistenkite, kad maratonas būtų vienintelė jūsų problema.

Vaizduotė. Tik užmerkus akis maratono naktį į galvą lenda daug visokių minčių apie būsimą trasą, laiką, rezultatą, pasirengimą ir panašiai, todėl geriausia jas nukreipti kokiu nors kitu keliu. Aš, sekdamas kažkurio „Runners World numerio patarimu prieš varžybas paprastai stengiuosi įsivaizduoti visą trasą – kilometrą po kilometro ir save, bėgantį nusimatytu greičiu. Po trisdešimto kilometro liepiu sau „laikyti“, po trisdešimt penkto – galvoju apie motyvaciją įveikiant kiekvieną kilometrą. Man padeda – jei ne prabėgti, tai bent jau mažiau jaudintis. Kartais pavyksta ir užmigti.

11ÔÂ5ÈÕ£¬2011ÄêÎ÷°²³Çǽ¹ú¼ÊÂíÀ­ËÉÈü¾ÙÐУ¬À´×ÔÊÀ½ç60¸ö¹ú¼ÒºÍµØÇøµÄ2000ÓàÃûÔ˶¯Ô±±¨Ãû²ÎÈü£¬ÆäÖÐÍâ¼®Ô˶¯Ô±717ÈË¡£Í¼ÎªÃùǹ¿ªÈüÇ°£¬78ËêÀÏÈËÈÎÉÐÁÖΪÁËÈÈÉí´ó¡°Ð㡱ÈáÊõ¡£

Prieš maratoną taip geriau neapšilinėti.

Maratono diena. Viskas pagal planą.

Atsikelk anksčiau. Dažnai tai nėra sudėtinga – naktį prieš varžybas ir šiaip jau budinėji. Visur pasilikite keliolika nenumatytų minučių – jūs nenorite pavėluoti į startą, nepadaryti apšilimo ar tiesiog nervintis.

Papusryčiauk. Arba ne. Mokslininkai sako, kad pusryčiai neturi jokios įtakos rytiniam maratonui. Tačiau rekomenduoja tiems, kurie paprastai valgo pusryčius – juos valgyti, tiems, kas jų nevalgo – nevalgyti. Aš asmeniškai nesuprantu kaip galima kur nors bėgti be pusryčių ir prieš maratoną sukertu savo mėgstamą avižinių dribsnių košę – bet mokslininkai manęs nepalaiko.

Kremai 1. Speneliai, pėdos, pažastys, kojos, užpakalis, kartais net keliai – visos vietos, kurias kada nors esate nusitrynę per ilgus bėgimus jūs tikrai nusitrinsite per maratoną. Tam padeda įvairūs kremai nuo nutrinimo (mes savuosius perkame www.gydomojikosmetika.lt). Jei nusimato karšta diena nereikėtų pamiršti ir saulės kremo –net ir rudeninėje saulėje per keturias valandas galima įsigyti ryškiai raudoną nosį ir fūrininko „zagarą“.

Pleistrai. Kremai kartais nepadeda ir spenelius bei pėdas tenka klijuotis pleistrais. Tiesa, man kol kas neteko rasti nei vieno pleistro, kuris būtų atlaikęs visą maratoną  nenuplyšęs nuo spenelių. Bet gal čia tik aš.

Kremai 2. Dalis bėgikų vengdami traumų tepliojasi įvairiais šildančiais kremais. Tai ypač aktualu esant šaltam orui – tarkime per Kalėdinį bėgimą. Tiesa, tepkitės atsargiai – jei šildančiais kremais patepsite ne tik raumenis, bet Gydomiji kremai padeda ir nuo nedidelių dieglių – mikrotraumų simptomus dažnai nuslopina Fastum, Lioton, Perskindol ar dar koks nors panašus gelis. Piktnaudžiauti tiesa, nevertėtų – tarp bendraklubių turime ir tokių, kurie jau negali bėgioti jau metus.

Apranga. Net ir gana šaltus maratonus žmonės bėga kuo trumpesne apranga, kuri nevaržo judesių ir leidžia maksimaliai taupyti energiją. Krepšinio aprangas (kaip ir batelius), hudžius ir visokias sportines striukes derėtų palikti namie – patikėkite, bėgant šalta tikrai nebus.

Kitas reikalas – nesušalti prieš startą. Rugsėjo vidurys Lietuvoje gali būti ir labai šiltas, tačiau nemažai tikimybės, kad ryte jus gali sukandžioti speigas. Pridėkite prie to netolimą išsekimą (kažkuriuo maratono metu, siekdamas užtikrinti stabilų energijos tiekimą kojoms ir širdžiai, organizmas „atjungia“ imuninę sistemą) ir faktą, jog masinio susirinkimo vietos – puiki terpė plisti virusams.

Geriausia į starto vietą yra atvykti su persirengimo drabužiais, kuriuos paskui paliksite automobilyje arba bagažo vietoje ir su šiais drabužiais padaryti apšilimą, o persirengti varžybų marškinėliais reikėtų tik prieš startą. Tada sušalti galima tik minioje jau prieš pat startą. Čia žmonės elgiasi skirtingai. Dauguma stengiasi tiesiog įsimaišyti į minią ir ten nesušalti. Kadangi Bostone laukti starto reikėjo bent dvi valandas, dauguma šio maratono dalyvių į starto vietą atėjo su įvairiais išaugtiniais megztiniais, kuriuos nusimetė tik nuskambėjus startinio pistoleto šūviui (Humanos drabužių rinkėjai godžiai stebėjo). Kita priešstartinė alternatyva – vokiečių ir olandų pamėgtos celofaninės plėvelės. Jomis apsivyniojus po apšilimo kūnas išlieka šiltas keliolika minučių. Bet kuriuo atveju – pernelyg daug apsisaugojimo nebus.

Apšilimas. Pusvalandis prieš startą verta padaryti apšilimą: lengvai prabėgti kilometrą ir padaryti kelis pagreitėjimus.  Pradėjus bėgti maratono tempu taip sumažės traumų tikimybė. Dėl dinaminių ar statinių prasitampymų prieš startą medikai yra skeptiškesni: jei paprastai prieš bėgimą nesitampote, susilaikykite ir prieš varžybas – keičiami įpročiai gali tik padidinti traumų tikimybę.

Elektrolitų gėrimas. Bėgikai elektrolitus gerti paprastai pradeda pusantros valandos iki varžybų ir baigia likus kiek mažiau valandai. Kūnas vos spėja įsisavinti elektrolitus ir netenka pradėti bėgti kliuksinčiu pilvu.

Tualetas. Tačiau pats didžiausias rūpestis prieš maratoną yra tualetas. Jei jūs prieš varžybas atsigėrėte, tai reiškia, kad likus maždaug dvidešimčiai minučių iki starto jums reikėtų užsiimti eilę prie žaliosios būdelės. Mažai dalykų taip nervina kaip sustojimai dėl pilvo, todėl iš visų jėgų pasistenkite kuo daugiau palikti, taip sakant, anksčiau.

Starto linija. Tegu šoka, skanduoja ir šaukia kiti – prieš starto linija maratono bėgikas turi būti visiškai atsipalaidavęs ir ramus, net šiek tiek tuščias. Galvoje neturi būti nieko papildomo – pykčio, noro pasirodyti, abejonės ar agresijos, jokio ego – tik tikslas ir varžybų planas. Prieš akis laukia vienas didžiausių žmonių sugalvotų išbandymų kūnui ir protui ir tu esi jam gerai pasirengęs. Ir ei – jei tai pirmas tavo kartas – nuoširdžiai tau pavyzdžiu.

P.S. Treneris leido Juozui, Martynui ir man lėtai nubėgti Vilniaus maratoną. Peisinsime per 3 valandas 45 minutes. Jei kam toks laikas tinka – kviečiam prisijungti.

Posted in Įranga, Kita, Pradžia | 20 Comments

Bėgimas vasarą: kaip išvengti nutrintų papų ir dehidracijos?

Antonas Krupicka vasarą dėl nutrintos krūtinės nesijaudina

Antonas Krupicka vasarą dėl nutrintos krūtinės nesijaudina

 

 

Laukia rudens maratonas (Frankfurtas neseniai pranešė, kad iki jo starto liko vos 100 dienų, o Vilniaus maratonas apskritai jau už pusantro mėnesio!), alaus jau atsigėrėme ir šašlykų jau atsivalgėme, todėl pats laikas pradėti rimčiau treniruotis. Bėgti vasarą kur kas lengviau negu žiemą, tačiau kai ką žinoti reikia ir čia.

Takeliai

Vasara bėgikų metas – mums atsiveria visos vietos, kurios kitu metu sunkiai prieinamos. Įsivaizduokite, kiek įvairių dalykų yra dešimties ar dvidešimties kilometrų atstumu nuo namų! Gyvendamas Vilniaus Antakalnyje aš ieškodamas įdomesnių trasų per ilgus bėgimus atradau Kalnėnų botanikos sodą, tiesų kelią per miškus į naująją Vilnią, girtuoklių nakvynės namus „Sala“, tris ežerus, aplankiau Akropolio ir Ozo prekybos centrus, Trijų kryžių kalną, ištyrinėjau Rasų kapines, Verkius, Didžiuosius Pupojus, Valakampius, Dvarčionis, Turniškes, Puškorių atodangą ir įvairiausius Stepono Batoro gatvę supančius miškų takelius. Norint rasti dar įdomesnių kelių užtenka nuvažiuoti, tarkime, iki Nemenčinės plento – ir kojos nesunkiai nuves į puikų mišką. Tačiau jei nesi užkietėjęs orientacininkas arba ultratriatlonininkas nuotykių ieškotojas, kaip Andrius Ramonas, prieš lendant į mišką arba pasukant link nežinomo rajono verta pasiplanuoti kelią ar bent jau pasiimti GPS žemėlapį turintį įrenginį. Kartą suplanavęs nubėgti 25 kilometrus kažkur Naujosios Vilnios apylinkėse susukau apie 35 ir namo grįžau visiškai neromantiškai – taksi.

Vasarą mes paprastai bėgiojame daugiau, todėl saugojant kojas ilgesniems bėgimams stengiuosi rinktis minkštesnį gruntą – bėgti miško ir lauko takeliais ar bent jau susirasti galimybę bėgti šalia šaligatvio. Atostogaujant prie jūros bent kartą per savaitę neilgą distanciją sveika pabėgioti basam ant smėlio – tai stiprina pėdų ir kojų raumenis, kurie ilsisi bėgiojant minkštais bėgimo bateliais. Jei per atostogas pateksite į svetimą miestą – išbandykite labai lėtą krosą po nepažįstamo miesto gatves – pasportuosite, o tuo pat metu ir išsiaiškinsite, kur yra tas restoranas, kurį taip rekomendavo draugai.

Net likę miestuose vasarą bėgikai turi kur kas didesnį trasų pasirinkimą. Mažesni kamščiai ištuštėjusiame mieste reiškia, kad prie sankryžų reikės laukti mažiau, o dalį trasos bus galima nubėgti ir šalikele. Ištuštėjęs senamiestis leidžia rinktis įvairesnes trasas – gali netrukdomas minios žmonių rytais nubėgti iki darbo ar iš jo grįžti, bėgte aplankyti bičiulį, nubėgti iki kavinės ar susitikti su draugais kur nors prie ežero arba parke.

Apranga

Kažkuriuo metu sublizga feisbuko profilis – atėjo žinutė nuo seniai matyto bičiulio. Po labai atsargios ir ilgos įžangos pradedantis bėgikas įsidrąsina ir prieina prie reikalo: „Bėgiojant man labai trina papus – ką daryti?“.

Nutrinti krūtinę pasitaiko ne tik vasarą, tačiau bet kokia nepatogi apranga save geriausiai atskleidžia būtent esant karštam orui. Papus trina ne pats audinys – tačiau prakaituojant druskos kristalai lieka ant marškinėlių, taip net švelniausią medvilnę paversdama švitriniu popierium. Kodėl vieni marškinėliai pradeda trinti greičiau ir krūtinė pasrūva krauju vos po kelių minučių, kiti nubrūžina krūtinę tik po poros valandų – man lieka neišsprendžiama paslaptis, tačiau akivaizdu, kad kuo daugiau prakaituosi – tuo greičiau turėsi bėdų. Visus tris pirmuosius savo maratonus baigiau kruvina krūtine (ten dažnai to nejauti, mat kitas vietas skauda labiau) – tačiau vasarą dažnai užtenka vos keliolikos kilometrų, kad ant marškinėlių pasirodytų vis didėjančios raudonos dėmės. Šlykštu ne tik nutrynimas – susidariusi žaizda bus jautri dar savaitę, todėl kitą dieną bėgant net pusvalandį žaizda gali atsinaujinti.

Pats patikimiausias būdas apsisaugoti nuo nutrynimo – naudoti apatinius karštam orui skirtus marškinėlius (Heat ware). Jie labai glaudžiai priglunda prie kūno ir perneša druskas į marškinėlių išorę, todėl su krūtine besiliečianti jų dalis išlieka minkšta. Be to šie marškinėliai gerai garina skysčius ir apsaugo nuo to, kad tavo išoriniai marškinėliai atrodytų kaip šlapias skuduras. Kitas būdas apsisaugoti – įvairūs pleistrai, kuriuos mėgėjai ant spenelių klijuoja ir po vieną, ir net po tris. Deja, Lietuvoje vaistinėse man dar neteko matyti stiprų prakaitavimą atlaikančių klijų – paprastai visi pleistrai nusilupa po dešimties kilometrų.

Nuo nutrynimo padeda ir įvairių kremų tepimas prieš treniruotę – nuo paprasčiausio vazelino iki specializuotų kremų iš www.gydomojikosmetika.lt . Kremai minkština odą ir tada druskos ją mažiau dirgina – jei visai ir neapsaugo, tai bent jau padeda išvengti didesnių žaizdų. Apskritai, prieš ilgesnį bėgimą ar karštesnę dieną minkštinančiais kremais teptis rekomenduotina ne tik papus, bet ir užpakalį, šlaunis, pažastis ir pėdas –  visas šias vietas nuolatinis santykis su audiniu gali rimtai sudirginti.

Žinoma, vyrai ir labai drąsios moterys turi ir trečią pasirinkimą – pasekti ultrabėgiko Antono Krupickos pavyzdžiu ir bėgioti pusnuogiai. Tačiau čia reikia susirūpinti kitais dalykais.

Saulė ir šiluma

Saulė – didžiausias bėgiko priešas. Bėgant karštą dieną pulsas kyla greičiau, iš organizmo pasišalina vanduo todėl bėgi lėčiau ir bėgti sunkiau. Todėl jei galima bėgti apniukusią dieną, bėgti vakare ar bėgti kelio puse, kurioje yra šešėlis – taip reiktų ir daryti. Negalima pamiršti ir kremo nuo saulės. Vidurvasarį įdegti galima net ir ūkanotą dieną, o plieskiant saulei saulės kremo gailėti tikrai neverta. Nosis, ausys, skruostai, lūpos, pečiai ar kakta po ilgo bėgimo gali ir labai stipriai nukentėti.

Ilgų distancijų bėgikui reikia labai atsargiai rinktis kepurę – ji turi ne tik saugoti nuo saulės spindulių, bet ir padėti pašalinti šilumą iš bėgiko kūno. Dauguma kepurių su snapeliu, kuriuos parduoda net ir sportinės aprangos gamintojai antrąją užduotį atlieka labai blogai ir vietoje to, kad padėtų bėgikui jam kenkia – palaiko labai aukštą temperatūrą pakaušyje. Todėl daugelis bėga ne su kepurėmis, o su prakaitą sugeriančiomis ausų juostomis arba tuščiavidurėmis kepurėmis su snapeliu. Yra ir gerų kepurių – tarkime iš praėjusių metų Adidas bėgimo kolekcijos – jos lengvos tarsi popierius ir garina prakaitą.

Ypač lengva Adidas kepurė

Ypač lengva Adidas kepurė

Ir svarbiausia taisyklė – jei bėgant karštyje pradeda svaigsta galva ar pradeda pykinti – tučtuojau sustokite, nesvarbu, kuris tai būtų kilometras ar kuri asmeninio rekordo sekundė. Susiraskite artimiausią  pavėsį, prigulkite ir gerkite daug vandens. Jei svaigulys po kelių minučių nepraeina – nebijokite pakviesti pagalbos. Saulės ir šilumos smūgiai ištinka net pasivaikščioti išėjusius žmones – mes, ištvermės sportininkai, privalome būti labai labai atsargūs.

Skysčiai

Jei rudenį ar žiemą net ir dvidešimt kilometrų galima nubėgti tiesiog gerai atsigėrus prieš treniruotę, tai vasarą atkreipti dėmesį į skysčius reikia kur kas rimčiau – žmogus vandenį karštą dieną prakaituoja ne lašeliais o stiklinėmis. Dehidracija pavojinga ne tik sveikatai, bet kenkia ir rezultatams – atsigėrę mes nubėgsime toliau ir bėgsime kur kas greičiau.

Todėl bėgant ilgesnius atstumus reikia planuotis vandens sustojimus – būtų gerai atsigerti bent kas dešimtį kilometrų, o labiau prakaituojant, bėgant greičiau ar pakilus oro temperatūrai – kas penkis kilometrus. Paprasčiausia tai daryti bėgant ratu, tarkime, Vingio parke – suradus tinkamą vietą galima savo vandens atsargas tiesiog pasidėti ir nuolat aplankyti.

Kai tyro vandens šaltinį (ar viešąjį tualetą) surasti yra sunkiau, dalis bėgikų vasarą tamposi keistus diržus su kliuksinčiais buteliukai. Apie tokį diržą pagalvoti reikėtų bent jau bėgiojantiems užmiestyje ar miške, kur patikrintą tyro vandens šaltinį surasti yra labai sudėtinga (o iš balos gerti nesinori). Kai kurie naudoja ir dviratininkų pamėgtus camelbekus – vieno ar dviejų litrų talpos kuprines su vandeniu ir prie burnos pritaisyta čiulptuku. Dar kiti į kišenes tiesiog įsideda puslitrinius buteliukus su vandeniu.

Kita vertus, labai juokina gėrimo buteliuką įsitvėrę ir keturis kilometrus puškuojantys aptukę ponai. Per tokį atsumą tikrai nuo dehidracijos nemirsi, o štai petys įskausti gali visai nejuokais.

Elektrolitai

Vasarą tai pat jokiais būdais negalima užmiršti papildyti organizmą elektrolitais. Kartu su prakaitu iš kūno pasišalina kalcis, natris, kalis, magnis. Laiku neatstatant šių medžiagų gali sumažėti aerobinis pajėgumas bei prasidėti visokios nemalonios širdies problemos. Prieš porą metų elektrolitus vasarą gerdavau tik per varžybas – ir vakarais mane aplankydavo labai jau nemalonūs širdies maudimai,  pavargdavau tik išbėgęs, o varžybų finiše jausdavau kažkokį širdies silpnumą. Supanikavau ir nuskuodžiau į Grybo gatvę baisiai brangių tyrimų. Iš esmės viskas buvo gerai, bet paprasčiausias kraujo tyrimas parodė didelį kalio trūkumą – užteko pagert trigubą porciją elektrolitų ir per porą dienų sukapoti razinų, migdolų, bananų ir persikų prikimštą šaldytuvą, kai visi maudimai tučtuojau liovėsi.

Jai planuojate treniruotis iki 15 kilometrų, užtenka elektrolitų pagerti prieš išbėgant ir grįžus, tačiau bėgant ilgėliau visai prasminga įsipilti stipresnės koncentracijos elektrolitą į vandens buteliukus – arba kartu su vandeniu naudoti elektrolitų prisotintus gelius. Bėgant virš  25 kilometrų vežtis elektrolitus yra labai rekomenduotina.  Daugiau apie elektrolitus paskaityti galit pas mūsų draugus (ir giminaičius) www.pace.lt.

Vasarą negalima pamiršti gerti elektrolitų gėrimo

Vasarą negalima pamiršti gerti elektrolitų gėrimo

Bėgiojimas lyjant

Tiesa sakant, mažai yra malonesnių dalykų nei bėgti per lengvą vasaros lietų – ir Lietuvos oras mums, bėgikams, tą malonumą suteikia labai dažnai. Jei temperatūra yra aukšta, o lietus – nedidelis, rengtis kaip nors papildomai neverta, nes kūnas ir taip būna išilęs ir lietus tik maloniai atvėsina. Jei lietus rimtesnis – paprastai užtenka ant tradicinės bėgiko aprangos verta užsimesti taip vadinamą storm jacket  – labai lengvą iš neperšlampamos ir kvėpuojančios medžiagos padarytų striukę. Tiesa, nuo labai rimto lietaus ji neapsaugo, bet bent jau bėgti būna šilčiau.

Kaip ir stipriai prakaituojant, nuo lietaus gali nutrinti – jei ne papus, tai bent visas kitas kūno dalis, todėl čia vėl padeda ir apatiniai marškinėliai, ir kremai. Susiruošus į ilgesnį bėgimą lyjant gerai kvėpuojantys apatiniai marškinėliai leidžia išlaikyti ir palyginti sausą kūną.

Musės ir uodai

Bėgiojimas Lietuvos kaimo ar miško takeliais yra panašus į rojų – grynas oras, vėjelis, minkštas gruntas ir puiki galimybė po treniruotės kristi į vėsų upelio ar ežero vandenį.

Deja, šią idilę nuo birželio iki rugpjūčio vidurio griauna spiečiai mūsų kaimus persekiojantys sparvų – jos yra įžūlios, ištvermingos ir pasigavusios bėgiką, gali jį sekti pusę kilometro, lįsdamos į plaukus ir kąsdamos veidą. Prakaitas greitai nuplauna net ir stipriausius purškalus nuo uodų ir pradėjus bėgti jau po kilometro bėgikas pavirsta į baisiai rankomis mojuojančią kaliausę.

Geriausias būdas išvengti sparvų – bėgioti didesniais asfaltuotais takais. Sparvos paprastai gyvena pievose ir ant asfalto ne visuomet skrenda. Tačiau net ir bėgant tokiu taku reikia mėginti vengti karvių bei lėčiau važiuojančių mašinų – pamačiusios suprakaitavusią auką sparvos greitai mėgsta ant jos peršokti ir pakankinti.

Kitas būdas jų išvengti – išbėgti trasą jau nusileidus saulei. Paprastai apie 9 valandą sparvos suminga, o jas pakeičia uodai, kurie su bėgikais judėti tiesiog nespėja – todėl tokiu metu paprastai lengviausia daryti sunkesnes intervalines treniruotes. Sparvos keliasi apie 8, tad vyturiai gali mėginti jas aplenkti bėgiodami anksti ryte. Tiesa, bėgant tamsoje būtina pasirūpinti žibintuvėliais ir geriau rinktis toliau nuo miškų esančias trasas – naktimis atbunda ir miško žvėrys.

Posted in Ikvėpimai, Įranga, Pradžia | 18 Comments

Bėgti sunku. Kada bus lengva?

Trumpas atsakymas: niekada.

Bėgiko kelyje nėra laimingos pabaigos. Nėra momento, kai staiga nebelieka jokių sunkumų, ir, Holivudo stiliumi, skambant pakiliai muzikai, laimingai nubėgi į saulėlydį.

Su meistriškumu, kartu kyla ir grečiai bei atstumai. Varžybose kaip bėgai ant savo galimybių ribos, taip ir toliau bėgi.

Net jeigu žiūri į žymiai pranašesnį bėgiką ir atrodo, kad jis bėga be pastangų, tu klysti. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti kaip tingų sekmadienio rytą į parką išėjęs pasivaikščioti atsipalaidavęs miestietis, o ne į pirmą vietą besitaikantis profas. Tai tik optinė apgaulė sukelta nepriekaištingos bėgimo technikos. Žinok, kad jis varžybose kenčia lygiai taip pat (o gal net ir daugiau), kaip ir tu.

Tačiau yra ir gera žinia: ateina momentas, kai savo kūną, jo siunčiamus ženklus ir savo galimybes pradedi pažinti taip gerai, kad nebelieka jokių netikėtumų. Iš anksto žinai kaip bus sunku, ką jausi, kur pradės ką skaudėti, kad likus 3Km iki finišo nieko kito nenorėsi, tik susiriesti į kamuoliuką kur nors kampe ir tyliai numirti.

Ilgainiui išmoksti priimti skausmą ir kančią kaip neišvengiamybę. Tai daugiau nebešokiruoja. Net kartais džiugina visiškai perversišku būdu: iš serijos “bring it on, motherf***er”. Supranti, kad visi “nebegaliu” yra daugiau mentalinės kliūtis, o ne fizinės. Įpranti, kaip su visomis tomis negaliomis kovoti. Tvirtai žinai, kokie už tai tavęs laukia apdovanojimai.

Pamilus bėgimą, jam tapus aistra, bet koks diskomfortas nukeliauja į antrą planą, jo svarba pasidaro nykstamai maža palyginus su neišmatuojama satisfakcija.

Tiek žinių šiam kartui. Jau už kelių dienų susitiksime prie Žaliųjų.

Posted in Ikvėpimai | 5 Comments

Kauno Maratonas 2013

Maratono startas/finišas, mugė ir bendras šurmulys, vyko Nemuno saloje

Taigi, praėjusį sekmadienį, nurėžęs gerą gabalą dalyvių ir kiek apgadinęs balių diena anksčiau tokį patį renginį organizavusiems Druskininkams, įvyko pirmasis Kauno Maratonas.

Kadangi teko jame sudalyvauti (pusės maratono rungtyje), ilgai nepilstant kiauro į tuščią (ar atvirkščiai?), pasižiūrim, ar labai tas pirmas blynas prisvilęs.

Kas buvo gerai?

Vienareikšmiškai – oras. Birželio mėnesį, tobulesnio oro ilgam bėgimui negu buvo vakar sunku tikėtis. Ačiū organizatoriams, kad nepagailėjo laiko ir pastangų paruošiant apsiniaukusį, vėsų su minimalia gaivinančia, o ne varginančia dulksna orą.

Trasos išdėstymas visai neblogas, jei ne keli kliurkai, apie kuriuos vėliau.

Renginio organizavimui priekaištų neturiu. Viskas buvo padaryta, vietoje ir laiku.

Akropolio parkingas. Čia be jokios ironijos galiu pasakyti, kad Kaunas turi geriausią šalyje parkingą, kuris kaip tyčia buvo šalia starto. Win!

Kas čia dar? A – medaliai žiauriai gražūs.

Skoningi, solidžiai atrodantys medaliai

Kas buvo blogai / trasa?

Kaip sako amerikiečiai, here we go. Trasa buvo sudalinta į 10km ratus, kas iš principo yra OK. Pačios trasos išdėstymas buvo irgi neblogas, pakilimų nedaug ir jie minimalūs – iš esmės tai gana greita trasa.

Trasa buvo sudalyta į 10km ratus

Tačiau! Maršruto danga? Oh… My… God! (skaityti Chandlerio iš Friends balsu) Teko bėgti asfaltu, senamiesčio grindiniu, žvyru ir net… check this out… laiptais. Apvaliais akmenimis grįstas staigus nusileidimas su posūkiu ties bažnyčia prie Aleksoto tiltu ne tik kad nemalonus, bet ir pavojingas. Dar niekada nebuvo taip, kad per varžybas sulėtintum nuokalnėje – kaip ten niekas neužsimušė, neįsivaizduoju. O vat už atkarpą su nelygiomis grįstomis trinkelėmis Nemuno saloje, buvau pagatavas kam nors pergraužti gerklę. Rato pabaiga nelabai smagi – pakilimas su minėtu grindiniu, tada iškart posūkis per žvyrą. Fe.

Kauno Maratonas paruošė iš esmės lygią trasą. Bendras rato pakilimas - tik apie 35m.

Dar kiek keistai pasirodė Aleksoto tilto atkarpa. Kam ten reikėjo to apendikso ir bėgimo per tiltą – nelabai aišku. Kadangi pilnai uždaryti tilto niekas organizatoriams, turbūt, neleido, bėgikams buvo atitvertos ~1.5m juostos iš abiejų pusių, bet paliktas šaligatvio ruožas, į kurį, bėgdamas pirmą ratą, per žioplumą įvairavau ir aš. Klaida – šaligatvis siauras, su vingiais apie stulpus ir neišvengiamu bėgikų minios sulėtėjimu. Teko atlikti įspūdingą šokimo per skiramąją tvorelę manevrą. (taip mano galvoje to šuolio metu aš atrodžiau sau kaip Bruce Lee)

Vanduo. Bėgant tik pusę maratono man jo neprireikė. Tačiau, jei būtų buvę karšta, kas 5km kilometrus įrengti vandens punktai tikriausiai būtų buvę mažai. Pačių punktų vieta parinkta irgi neteisingai – trasos posūkiuose. Jie turi būti ilgose atkarpose, matomi iš tolo, kad nuvargęs bėgikas galėtų pasiruošti, o ne du stalai, pastatyti 180 laipsnių posūkyje.

Kilometro žymės buvo tik pirmiems 10km. Vėliau – kas 5km, kas nebuvo labai patogu, bet, tarkim, pakenčiama.

Ai nu ir, chebra, įstrižai slankiojantys tekstai yra cool and all, bet tai jūs pabandykit pabrowsinti savo interneto svetainę per mobiliaką.

Rezultatai

Pilno maratono distancijoje siurprizų nebuvo – nugalėjo Lietuvos maratono pažiba – Tomas Venckūnas (2:39:52). Moterų tarpe – F.O.C.U.S. running merginų konkurencijos mažesnėse trasose nebeatlaikiusi, legendinė Sada Bukšnienė (3:27:28).

Nerijus demonstruoja pagarbą legendinei Sadai ;)

Didžiausias balius šį kartą vyko pusės maratono distancijoje. Čia pirmosios vietos laurus nuskynė Tadas Ignatavičius (1:15:30), tarp moterų – Milda Vilčinskaitė (1:21:50). Čia taip pat ant podiumo užlaipinome ir du F.O.C.U.S. running narius – Karolį Urbelionį (trečia vieta per 1:16:30) ir Jūratę Rūkaitę (antra vieta su 1:34:06). Well done, guys! Pirmame dvidešimtuke – 5 fokusiečiai.

Trečiosios ir antrosios vietos nugalėtojai pusės maratono distancijoje: Karolis ir Jūratė!

Kaip visada, pilni rezultatai čia.

Išvada

Nepaisant to, kad čia pakeltu tonu prišnekėjau visokių baisybių, pats renginys tikrai vykęs. Tačiau, jeigu jie paliks tą pačią trasą, bijau, kad kitais metais, Kauno maratoną teks praleisti. Labai tikiuosi, kad to neatsitiks.

Posted in Pranešimai iš varžybų | 17 Comments

Nike aš bėgu Vilnius / DNB Vilniaus pusmaratonis 2013

Karolis visame gražume

Kad pritrauktum daugiau nei 5000 bėgikų į varžybas Lietuvoje, be gražių intencijų dar reikia ir puikaus marketingo. O jau kas kas, bet Nike tą daryti moka.

Žinot ką moka daryti Vilniaus Maratonas? Tai gali nuskambėti šokiruojančiai, bet Dariaus Mikulio vadovaujama komanda, moka organizuoti bėgimo renginius!

Štai kodėl, mano gilia nuomone, šiais metais sujungus du “high profile” renginius – Nike Aš Bėgu ir Vilniaus pusmaratonį – gavome tikrai aukščiausio lygio bėgimo šventę.

Renginio organizavimas

Tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai senas bumbeklis Martynas visiškai neturėjo jokių priekaištų varžybų organizavimui. Taip, startas vėlavo keletą minučių. Taip, mobilių biotualetų niekada gyvenime niekur nebus užtektinai. Ir taip, varžybų rezultatai ne visada paskelbiami tobulai tą pačią sekundę kai finišuoji.

Tačiau viskas kitas buvo tiesiog puiku. Tai buvo pirmos varžybos, kai buvo naudojama naujoji Vilniaus maratono įsigyta matavimo technika, vietoje idiotiškų chipų ant batų naudojanti RFID lipdukus ant numerių. Gaivu, sausa ir saugu.

Žėk, ma, jokių chipų ant batų.

Trasa užtverta ir nužymėta puikiai. Proginiai marškinėliai tikrai kokybiški, gražūs ir verti daugiau negu dalyvio registracijos mokestis. Net žadėtą lietų organizatoriai paskutiniu momentu pakeitė saule.

Patiko idėja perkelti masiškiausios 5km trasos bėgikų startą į vėlesnį laiką, kad gatvėse pagrindinei miniai nereiktų stumdytis su šiek tiek labiau patyrusiais 10km ir pusės maratono bėgikais, tarp kurių buvo ir Lietuvos maratono pažiba – Diana Lobačevskė.

Trasa

Turbūt reikėtų stipriai paplušėti, kad rastum gražesnę miesto bėgimo trasą už šiemetinę Nike/Pusmaratonio. Gyvename mieste su neįtikėtino grožio senamiesčiu, kuriuo ir driekėsi didžioji trasos dalis.

Sportininkai bėgo 5km ratais, nuo Vilniaus Rotušės aikštės, kur buvo startas ir finišas, kaip sako anglakalbiai, “iconic” Vokiečių, Šv. Ignoto ir Vilniaus gatvėmis. Pasigavo gabalą Gedimino prospekto, kur, šalia Katedros buvo apipurkšti vandeniu. Ir, prieš sugrįždami senamiestin, šlifuodami Užupio grindinius įkvėpė truputį bohemos.

Vienintelis bent kažkiek vertas dėmesio pakilimas – trumputis bet status kalniukas prieš pat Bokšto gatvę. Lamei, jis toks trumpas, kad bendram rezultatui įtakos praktiškai nedarė.

Du Nike/Pusmaratonio ratai. Bendras pakilimas per 10km - tik 66m.

Tiesa, šiek tiek nustebino starto vieta. Jis buvo rengtas vos už keliasdešimt metrų nuo staigaus posūkio į Vokiečių gatvę. Mums – įžūliai įsigrūdusiems į elito juostą – tai ypatingų problemų nesudarė. Tačiau bėgant didelei masei žmonių, kas neišvengiamai būna starto metu, tokie posūkiai gali sukelti problemų.

Rezultatai

Kaip ir reikėjo tikėtis, pagrindinė kova vyko 10km distancijoje, kurioje mūsų F.O.C.U.S. running atstovas – Karolis – net sugebėjo pasivaržyti su pačia Diana Lobačevske, nors antrame rate ir džentelmeniškai užleido ją į priekį.

"Ne ne, tik po Jūsų!"

Šią distanciją greičiausiai (32:43) įveikė Mindaugas Viršilas. Iš moterų greičiausia buvo olimpietė Diana (34:05). Greičiausias iš F.O.C.U.S. running – Simonas Krėpšta (34:12). Iš viso pirmajame 20-tuke išvydome net 6 “fokusiečius” įskaitant į jūsų nuolankų tarną. (čia dėl to “nuolankaus” truputį pajuokavau, jeigu ką)

Greičiausias iš F.O.C.U.S. running - Simonas Krėpšta

Pusę maratono greičiausias rezultatas – 1:16:10, kurį pasiekė Petras Pranckūnas. Laikas, įvertinant trasos sudėtingumą bei aukštą oro temperatūrą, visai neblogas. Didžioji dalis “fokusiečių”, ilsėdamiesi po šeštadieninių varžybų Prienuose, kur beje mūsų pasiutusios merginos nušlavė visą podiumą, bėgo lėtą atsistatymo bėgimą, kur, panašu, turėjo puikų laiką.

Dainos ir šokiai - šventė tikrąja to žodžio prasme.

Kvarbatkos

Joks rimtesnis bėgimo renginys neapsieina ir be satelitinių atrakcijų vaikams. Labai teisingai, kad vaikų bėgimas šį kartą buvo ne visas kilometras, o pusę, kurią nesunkiai trimis celebrity bėgiko Leo Pobedonoscevo užvedamomis bangomis įveikė visi jaunieji bėgikai – nuo visiškų pyplių iki jau paaugintų jaunuolių.

Trasoje - lyderiai

Posted in Pranešimai iš varžybų | 20 Comments

Svečio Simono įrašas: Rygos maratonas – ir vėl kova su saule

Su Ryga turėjau nesuvestų sąskaitų dar iš praėjusių metų. Tada galėjęs būti mano antrasis maratonas neįvyko dėl netikėto gripo ir antibiotikų kurso, sugriovusio pasiruošimo planą. Niekas negalėjo sustabdyti manęs šiemet – įveikti Rygos tiltus trečiuoju maratonu.

Orų dievas lyg žinodamas, pasiūlė tokias pačias sąlygas, kaip ir pernai – 26-28 šilumos su silpnu pietų vėjeliu. Prisiklausęs tada bėgusių F.O.C.U.S draugų pasakojimų buvau pasiruošęs sunkiausiam, bet nepabandęs – nežinosi.

Rygą Simonas įveikė iš antro karto. Nuo karščio pabėgti nepavyko.

Man tai buvo pirmas oficialus bėgimas, kai nepavyko pasiekti PB (asmeninio rekordo). Tačiau dėl nepasiekto tikslo graužiausi mažiausiai. Tiek maratono statistika (pavyko patekti į top 12% tarp 1007 finišavusių maratoną) tiek organizmas rodė, kad buvo padaryta, kas įmanoma.

Ryga tikrai pasimokė iš praėjusių metų klaidų, kai lėtesniems bėgikams stotelėse nelikdavo vandens. Šį kartą karščiui pasiruošta be priekaištų: vandens punktai buvo sutankinti kas 2,5 km ir išplėsti taip, kad pavykdavo nugriebti po 3-4 stiklines, vandenį purškė ir merginos su šlangomis, kaip bitės dūzgė ir lūžusius bėgikus rinko greitosios. Tikrai jaučiausi saugiai. Ir gerai, kad gėriau kiekvienam punkte, ir po 2-4 stiklines. Kaip vėliau pakonsultavo daktarė ir bėgikė Valdonė Kybartienė, reikėjo ir dar daugiau gerti, ir dar daugiau gelio valgyti, nes dehidratacija tokiame karštyje vyksta ypač greitai, skysčių trūkumas stabdo vidaus organų funkcijas ir pabaiga artėja greičiau nei įprastai.

Kadangi maratonas ir pusmaratonis startavo vienu metu, pajutau didelį skirtumą tarp pirmos ir antros pusės. Pirmą pusę bėgau gausiame sraute. Palaikydamas 4.35-4.40 minučių kilometrui tempą jaučiausi komfortiškai. Nepaisant vis kaistančio oro, rinkau sekundžių rezervą tvirtai tikėdamas savo užsibrėžtu tikslu – maratono per 3 valandas 19 minučių. Buvo tikrai daug gyvo judėjimo, nes eismas vyko abiem Krasta gatvės ir Dienvidu tilto pusėm. Iš pradžių stebėjom skriejančius keniečius su eritrėjiečiais ir juos besivejančius latvius su baltarusiais, grįžtant – minias paraudonavusių vadybininkų (-ių) dar tik pradedančių savo bėgimo kelią. Kirtus 21,1 km bendrakeleivių stipriai praretėjo, o dar ir prasidėjo akmenuotos gatvės vedančios į nuobodžius, tuščius rajonus, dar miegančius po šeštadienio Eurovizijos nakties. Kai dingdavo net mažiausi trasos požymiai mus ties posūkiais ramiai stebėjo vien tik apsnūdę policininkai.

Dėl tingios aplinkos ir, aišku, karščio, kančias prasidėjo labai anksti  – jau nuo 26 km. Viso bėgimo metu nuosekliai stebėjau prietaisus, o apie 30 km, nors ir grįžome į miesto centrą, ir palaikymas nuo šaligatvių grįžo, supratau, kad norėdamas maratoną pabaigti garbingai reikia pasitaupyti organus.  Tą mintį paskatino ir lūžtantys bendrakeleiviai. Prie gėrimų punktų sulėtėdavau iki ėjimo, kaip ir dauguma, kad susiversti maksimaliai daug vandens. Pasirinkau išgyvenimui skirtą tempą – apie 5.15, mečiau skaičiuoti prarandamas minutes. Susikoncentravau į sekančius 300 metrų, o paskui dar į sekančius 300.

Gyventojų palaikymo ir muzikos stotelių Rygoje nepalyginamai mažiau, negu Berlyne ar Amsterdame, kuriuose teko bėgti, ir gal netgi mažiau nei Vilniuje 2012, kur gelbėjo trąsos suspaudimas į 4 ratus. Vistik nepamiršiu Latvijos “škotų” su dūdmaišiais prie Vanšų tilto. Pirmus du kartus pro juos bėgant emocijos buvo ok, o trečią kartą (34 km) tikrai tapau Gibsonu, ir gerai kad kardo neturėjau – užbėgęs ant tilto būčiau dar ir nukirtęs kokiam priešui galvą. Gaila kad grįžtant (40 km) „škotų“ nebebuvo, kai jų labiausiai reikėjo. Žinojau, kad jau metas, bet niekaip negalėjau susikaupti spurtui.

Kaip ir anksčiau, išjungti smegenis ir spurtuoti pavyko tik pamačius finišo liniją, gaila šiuo atveju tam turėjau tik porą šimtų metrų. Gal todėl ateityje rinkčiausi maratonus, kur finišas matosi iš toli (pvz. Berlyne). Tos sekundės, kai akimis esi finiše, staiga nieko nebeskauda ir kojos neša pačios – vertos visų kitų dalykų kartu sudėjus.

Galiausiai, esu nustebintas puikiu atsistatymu. Pirmą kartą po maratono negalėjau pasakyti „nebenoriu, nafik“ . Tam manau turėjo įtakos ir neprilygstamas Romo Kybarto masažas su trigerių traiškymu, ir trenerio Povilo Rakštiko rekomendacijos, ir rami diena be ekskursijų po miestą prieš maratoną.

Rygos maratonas būdamas keliais metais priekyje Vilniaus, manau jau tapo visaverčiu tarptautiniu renginiu, bei ypatingu kultūriniu reiškiniu šalyje. Esu tikras Vilniuje turėsime tokio mąsto maratoną bent 2015. Aš pagalvočiau apie vietą sirgalių tribūnoms Europos aikštėje jau dabar.

Posted in Pranešimai iš varžybų | 3 Comments

Apie Bostono maratoną – bėgikams

Grįžome į Lietuvą, vėl pradedame rašyti jums, mieli bėgikai. Šįkart tas tekstas ne apie baisią tragediją, o apie rutiną – reportažas, kaip sekėsi pasirengti ir nubėgti sunkiausią maratoną iki šiol.
Iš kur atėjau: Praėjusių metų Berlyno maratonas man buvo sunkus, bet labai sėkmingas bėgimas – pavyko įtilpti į 3:02 o be to – aplenkti pagrindinius draugurentus iš F.O.C.U.S. Running :) Po Berlyno aš kurį laiką bėgiojau nedaug, priaugau svorio, bet rimtą pasirengimą pradėjau gruodžio viduryje ir tikėjausi, kad tų keturių mėnesių man uzteks.
Tikslai: Bėgti Bostono maratone jau savaime yra pasiekimas, o trasa yra legendinio klastingumo. Be to, aš tradiciškai silpniau bėgu pavasario maratonus (prieš metus lūžau Hamburge ir atbėgau per 3:13, prieš du – tragiškai nusibaigiau Rygoje su 3:52). Taip pirmiausia yra dėl to, kad kaip besistengtum, lietuvišką žiemą bėgioji truputį mažiau ir truputį lėčiau (ką patvirtina ir čempionė Lobačevskė). Todėl kai gruodžio viduryje pradėjau vėl bėgioti, Bostonui kėliau labai minimalius tikslus – nebėgti lėčiau negu Berlyne, pageidautina – įlįsti į tris valandas. Į treniruočių pabaigą treniruotis man sekėsi geriau, negu tikėjausi, todėl ambicijos pradėjo augti, ir dieną prieš maratoną sau pasakiau, kad bėgsiu bent 2:58, o slapčia tikėjausi pataikyti į 2:55 ir pakartoti savo formulę – bėgti beveik taip, kaip treniruočių draugai Karolis prieš metus (2:53) arba Audrius prieš dvejus metus (2:55).
Pasirengimas: Pasirengimą skirstyčiau į tris dalis: apšilimas (gruodis – sausis), greitis, apimtys ir technika Portugalijoje ir atsipalaidavimas po jos (vasaris) ir paskutinės treniruotės ir ėjimas į maratoną (kovas – balandis). Apšilimo metu bėgiojau apie 350 kilometrų per mėnesį, o vasario – kovo vidurkis buvo 500 kilometrų – iki šiol tiek daug prieš maratoną dar nebuvau bėgęs. Pagrindinis treniruočių principas buvo bangavimas (jį aprašiau prie Portugalijos įspūdžių). Daugiau dėmesio negu paprastai šįkart skyriau ir fizinio lavinimo treniruotėms – pirmiausia presui, bet mankštinau ir visus kūno raumenis. Portugalijoje bei manieže taip pat dirbau ir su technika – pirmiausia stengiausi aukščiau kelti kelią. Deja, bėgiojimas per ledą Vingio parke technikai nepadeda. Žiemą Lietuvoje sunku bėgioti ir į kalnkiukus, todėl specialiųjų pratimų irgi nedariau tiek, kiek reikėtų.
Kontrolinės varžybos: Per pasirengimą bėgau tris oficialias varžybas – Kalėdinį bėgimą, Bėgimo taurės renginį Kėdainiuose ir Jonavos Abraomo Kulviečio bėgimą. Pirmuosius du prabėgau beveik identiškai – po 3:55 ir 3:54 kilometrui. Pagrindines kontrolines varžybas Jonavoje prabėgau per 3:50 kilometrui, nors jaučiau, kad stabdė drabužiai, vėjas ir šiaip neatidaviau visų jėgų. Kontrolines trijų kilometrų varžybas manieže prabėgau per 10:30. Įvairūs prediktoriai man prognozavo maratono laiką apie 2:54 – 2:56. Tiesa sakant, panašiai bėgti galintis ir jaučiausi.
 

Bėgiojau daug

Trasa: Nors Bostono trasos pradžia gerokai aukščiau negu pabaiga (todėl ir neužfiksuotas čia pasiektas pasaulio maratono rekordas), maratoną nuolat lydi kalvos. Palaikyti nuolatinį greitį iš esmės neįmanoma, todėl reikia nuolat žiūrėti į savo laikordį ir stengtis susigaudyti ar nelėtėji, o gal bėgi per greitai? Iš esmės šį maratoną palyginčiau su lygtimi – jei paprastai esi įpratęs bėgti tik lygius maratonus, tai kalvotumas reikalauja visai kitokių varžybų valdymo įgūdžių – reikia valdytis bėgant nuokalnes bei įkalnes trasos pradžioje, nes vėliau gali būti vėlu. Keturios viena po kitos sekančios kalvos (mažiausioji kurių dydžio kaip Tauro kalnas Vilniuje) suteikia įprastiniam antros dalies bėgimo sunkumui visiškai kitokią prasmę.

Mityba: savaitę prieš maratoną stengiausia valgyti daugiau baltymų, o likus keturioms dienoms pradėjau kimšti angliavandenius su Vitargo carboloaderiu. Manau, kad to užteko, alkio nejaučiau viso bėgimo metu. Prasčiau buvo su geliais – per maratonus iki šiol aš valgydavau arba Maxim (kol dar juos pakuodavo nedidelėse pakuotėse) arba For Goodness Nectar. Abu šie geliai – skystesnės konsistencijos ir gero skonio. Kadangi prieš Ameriką nespėjo atvykti siuntinys, nusprendžiau, kad išsirinksiu vietoje. Didelė klaida. Pirma, visi mugėje buvę geliai (Powerbar, Gatorade, GU) buvo labai tiršti. Antra, tragiškai neskanūs – net jų pardavėjai raukėsi. Guminukai buvo geresnio skonio, bet su jais eksperimentuoti vis tik neišdrįsau. Pasirinkau GU dėl žinomesnio vardo, įsidėjau porą kitų ir išbėgau. Rezultatas – nuolat lengvai suko vidurius, todėl negalėjau gerti gelių kaip įpratęs kas penkis kilometrus. Nepadėjo ir trasoje pilstytas elektrolitas – labai skrandį graužiantis Gatorade. Nelaimės neįvyko, tačiau ji buvo arti (vienu metu net pykino) o tai, kad nevalgiau pakankamai gelių galėjo turėti įtakos ir išsekimui maratono gale.
Varžybos: Dieną prieš varžybas padariau didžiausią įmanomą klaidą – prieš maratoną – pernelyg daug vaikščiojau (be 6 kilometrų apšilimo nuėjau dar bent 16 kilometrų).  Nors raumenis mėginau visaip atplaiduoti, bet jau stojęs prie starto linijos jaučiau, kad kojos yra truputį nešviežios. Keikiausi, bet dabar galvoju, kad tai mane šiek tiek ir sustabdė – nuo pat pradžių bėgau labai prisižiūrėdamas, stengdamasis bėgti pagal pastangą, o ne laiką. Į kalnus lėtinau, nuo kalnų lenkiausi į priekį ir leidau kojoms mane nešti. Pradžioje lėtinti buvo labai sunku – jaučiausi labai gerai pasirengęs ir norėjosi skrieti, tačiau tvardžiausi ir bėgau labai lygiai:
5 km – 0:21:01
10 km – 0:41:58
15 km – 1:02:43
20 km – 1:23:38
Pusę maratono įveikiau per gana atsargius 1:28:11. Jaučiau, kad bėgti sekasi puikiai, kad tvardausi, todėl pasitikėjimas pasiekė ir pradėjau visai rimtai galvoti, kad tuoj, truputį pakenčiu ir prabėgęs kalnus reikės pagreitinti ir pasiekti negative splitą – antrąją pusę prabėgti greičiau negu pirmąją. Net keikiau save, kad pasidaviau baimei ir pradėjau bėgti pernelyg lėtai
25 km – 1:44:30
Netrukus prasidėjo pirmasis kalnas. Panašu, kad čia ir padariau pirmąją rimtą taktinę klaidą, nes mėginau į jį užbėginti pernelyg greitai. Man sutrukdė kvailas apskaičiavimas, kad į kalną nereikia sulėtinti daugiau kaio 15 sekundžių. Reikia. Reikia lėtinti tiek, kiek reikia. Pirmąsias kalvas įveikiau sulėtėjęs tik 5 sekundes kilometrui nuo savo vidutinio greičio:
30 km – 2:06
Čia ir atėjo vidurio maratono bliuzas. Trečioji kalva buvo jau labai sunki, bet ne lengvesnis buvo ir lengvas nuolydis po jos. Nors šiaip jaučiausi puikiai (pulsas taip pat dar nebuvo užkilęs), kojos vis labiau sunkėjo. Kažkas panašaus buvo Berlyne paskutiniuose kilometruose – sunku darėsi ne bėgti, o judinti kojas. Pamečiau kalvų matą, skaičiavau tik kilometrus, todėl bėgdamas į Heartbreak Hill net nesupratau ar čia jau paskutinė ar priešpaskutinė kalva. Į teko tiesiog užsiridenti, nebežiūrėjau į laikrodį, kad nesijaudinčiau dėl greičio, tiesiog lipau ir tiek. Viršūnė! Tačiau pradėjęs leistis supratau, kad iš to nieko gera – kojos vis dar buvo nepaprastai sunkios. Supratau, kad laukia sunkus finišas. Таčiau nuo 30 iki 35 kilometro nuo vidurkio sulėtėjau 14 sekundžių – Bostono mąstais ne taip jau ir daug.
35 km – 2:28:22
Tačiau paskutiniai kilometrai tapo kančia. Galvojau, kad leistis nuo kalnų (Bostono pabaiga ant žemėlapio atrodo kaip vienas didelis nusileidimas) bus lengva – nė velnio. Leisdamas žemyn atsidaužydavau ir taip sunkias savo kojas ir tada ypatingai sunku darydavosi užbėgti į neišvengiamai nuolalnes sekančius kalniukus. Vos pagauni ritmą, kojos lyg ir pradeda judėti pačios, pridedi greičio, iškart gauni kad ir nedidelį kalniuką, kuris vėl išmuša iš ritmo ir viską reikia pradėti nuo pradžių. Prisireikė didžiulių valios pastangų nestoti, nelėti (nors ir nuolat lėtėjau) – kojos atrodė tarytum visiškai nesavos. Į laikrodį nežiūrėjau – nedomino nei pulsometras, nei greitis. Tiesiog bėgau kas kilometrą keisdamas motyvacijas: draugai, rezultatas, įrodymas sau, šeima, Bostonas, prisiminiau sugalvotą Murakamio epitafiją (ilsisi bėgikas, kuris bent jau niekada nėjo). Prisiminiau praėjusių metų Bostono nugalėtoją – jis vandens stotelėse ėmė buteliukus su artimųjų vardais ir bėgo niūnuodamas maldas už juos. Beje, kažkiek gelbėjo presas – jaučiau, kad sunkiau atsispirdamas kėliau kojas iš pilvo. Man atrodo, kad tokio sunkaus maratono nelūžtant man dar nebuvo tekę bėgti – net Hamburge, kur labai sulėtėjau, buvo lengviau. Tačiau paradoksas – nežiūrint į laikrodį greitis kažkiek atsistatė.
40 km – 2:50:10
Įbėgus į Bostono miestą jėgu nebeliko jau visai. Stengiausi atsiriboti nuo pusės milijono žiūrovų ir pasiekti tikslą. Paprastai žiūrovai ir varžovai suteikia man jėgų, o šikart jėgų ieškojau tik viduje – laikrodžiai, skaičiai varžovai, žiūrovai man visiškai nieko nereiškė, varžiausi tik su savimi. Norėjau tiesiog baigti trasą kaip galiu baigti iš vidaus – pats jausdamas ritmą ir greitį. Miglotai jaučiau, kad atbėgsiu kažkur per tris valandas. Nedidelė įkalnė dabar atrodė kaip Everestas, dar labiau sulėtėjau, bet pradėjau atpažinti jau matytas vietas. Paprastai prieš finišą jauti jėgų antplūdį. Šįkart nieko panašaus nebuvo.
Finišas: Į viso pasaulio žinių tarnybas po valandos apskriejusią Boylstono gatvę įbėgau iš paskutiniųjų. Prisiminiau, ką sakė vienas autobuse važiavęs teksasietis – Bostono finišas kaip miražas – bėgi, o jis vis tolsta. Iš tikrųjų, matyt yra kažkokia optinė apgaulė – gatvė atrodo labai ilga. Iš vidaus pajutau, kad reikia pagreitinti, truputį padidinęs greitį pirmąsyk pasižiūrėjau į laikrodį ir pamačiau, kad tuoj prasidės paskutinė minutė prieš trijų valandų finišą. Iš kur atsirado jėgų – dabar jau neprisimenu, bet paskutinę atkarpą bėgau iš 4 minučių. Neabejoju, kad tokioje būsenoje nebūčiau kreipęs dėmesio į jokius sprogimus – visas kūnas buvo pajungtas vien tik paskutiniam spurtui. Net kirtęs finišo liniją negalėjau patikėti, kad čia finišas – apėmė baimė, kad haliucinuoju ir man iš tikrųjų reikės bėgti dar kelis kilometrus. Ir čia iš paslaugių savanorių gavau vandens, tada apsiaustą, tada recovery gėrimą ir tik tada medalį. Įbėgau į simbolines tris valandas ir pasiekiau savo asmeninį rekordą.
42.2 – 2:59:55
Rezultatas: Nori asmeninio rekordo – nevažiuok į Bostoną, sakė Ignas, kai lengvai risnojome per Sausio 13 bėgimą Vilniuje. Jis visiškai teisus. Man pasisekė prabėgti ant labai plonytės ribos tarp neabejotino nulūžimo ir solidaus finišo. Manau, kad lygiam maratone mano rezultatas būtų geresnis dviem, trim, o gal net ir visom penkiomis minutėmis – taip gerai pasirengęs (ir toks lengvas) dar nebuvau ne viename maratone. Bostonas buvo sunkiausias maratonas, kokį esu bėgęs ir sunkiausias finišas iš visų maratonų, kuriuose nelūžau.
Kiti lietuviai: Bičiulis ir F.O.C.U.S. narys Mindaugas prasčiau prabėgo antrąją pusę – maratonas tikrai labai klastingas: 3:09:23. Jį šiek tiek aplenkė mūsų nuolatinis maratonų partneris Arūnas Kumpis, kuris pagerino asmeninį rekordą, o amžiaus grupėje užėmė nerealią 336 vietą – 03:09:01. Visą pasirengimo ciklą traumų persekiotas Šarūnas taip pat finišavo solidžiai – 03:21:01. Ispanijos lietuvis, sporto daktaras Mindaugas pradžioje bėgo kartu, bet patyrė traumą ir trasą baigė per 3:33:40. Londono lietuvė, buvusi bostonietė Ligita nors ir pernlyg daug nesirengusi parodė tikrai gerą rezultatą sunkioje trasoje 03:41:02. Apie keturias valandas nuaidėjo sprogimai ir daugiau nebefinišavo niekas.
Aplinka: Tai buvo ir įspūdingiausias bei geriausiai organizuotas maratonas, kuriame esu buvęs. Savanoriai, palaikytojai, labdaros organizacijos, mugė, trasa – jaučiausi kaip pakliuvęs į tradicinę šeimos šventę, į kurią kartais įsileidžia pašaliečius, bet svarbiausia ji – patiems organizatoriams ir Bostono bėgikams. Nuostabiai šiltai mus priėmė ir bėgant palaikė vietos lietuviai – ypač esu dėkingas mane globojusiai Reginai.
Galvoje tiesiog netelpa ta neapykanta, kuri gyvenant šalia ir matant šitą gėrio įsikūnijimą galėjo prasiveržti pas tuos du šlykščius išsigimėlius.
 

Gyvenę užmiestyje susitikome, neatvažiavo tik ispanijos Mindaugas, kurįo neišleido iš viešbučio

Pamokos: (1) Bostonui rengiausi taip pat, kaip ir visiems kitiems maratonams – ko gera, tai nėra pati teisingiausia taktika – visi Bostono bėgikai pabrėžia specialių treniruočių svarbą. Norint mažiau kentėti reikia daugiau palakstyti į kalnus ir daryti spec. pratimų. Kita vertus, taktiškai Bostonui geriau nepasiruoši – reikia patirti koks tai retas žvėris. (2) Prieš maratoną reikia gulėti lovoje ir nejudėti. Nejudėti ir gulėti lovoje. Lovoje. Gulėti. Hau.

Prieš startą rašiau: Didieji maratonai apie save sako skirtingai. New York Marathon bėga žvaigždės. Londonas išsiskiria daugiausia aistringai palaikančių žiūrovų. BMW Berlyno maratonas yra lygus ir greitas it Formulės 1 trasa. Berlyno greitis mane ir nuskraidino į Bostono maratoną, apie kurį vietiniai sako – World Famous Boston Marathon. 

O jei maratonas garsus pasaulyje, vadinasi visų pirma jis garsus pačiame Bostone. Dar niekur nemačiau, kad maratono dalyvius taip gerbtų kaip šiame išprotėjusiame dėl sporto mieste. Tvarkinguose priemiesčiuose man pypė ir mojavo pravažiuojančios mašinos, nedidelėse parduotuvėse plojo ir linkėjo sėkmės airiai ir italai, o vietos lietuviai surengė sutiktuvių vakarėlį. Tačiau ta pagarba keista, netikėta – į mus čia žiūri kaip karo didvyrius. Ar dar greičiau – rekrūtus, išskrendančius išsilaipinti Normandijoje ar Irake, Patriotų dieną.

Man atrodo, kad taip yra todėl, kad visi čia gyvenantys žino koks gražus ir tuo pat metu žiaurus yra tas kelias nuo Hopkintono per Ashley, Newtoną ir Brookline iki Boylstono gatvės. Kaip sako daugiametis Bostono nugalėtojas Bostono Billas, Bostone tau tik atrodo, kad varžaisi su kitais bėgikais. Bostone tu varžaisi su trasa. Seniausia maratono trasa pasaulyje. Bėgi pėdomis tų, kurie šimtą septyniolika kartų jau bėgo per nedidelius Naujosios Anglijos miestukus, išsilaikė nepagreitinę klastingus pirmuosius dešimtį kilometrų ir sėkmingai užkopė į keturis kalnus prieš maratono pabaigą.

Tai jai ploja žiūrovai, ne man. O kartu su trasa ploja ir tiems šimto septyniolikos maratonų dalyviams. Aš plojimų sulauksiu tik finišavęs. Ir kai ryt išbėgsiu iš Hopkintono miestuko bėgsiu tam, kad kai po šimto metų bostonietis pagarbiai tapšnos per petį pirmąsyk čia atvykusiam bėgikui, jie tapšnos ir man.

Dabar galiu pridėti: maratonas, dėl kurio verta bėgti maratoną.

 

Posted in Ikvėpimai, Pranešimai iš varžybų | 11 Comments