Bėgti sunku. Kada bus lengva?

Trumpas atsakymas: niekada.

Bėgiko kelyje nėra laimingos pabaigos. Nėra momento, kai staiga nebelieka jokių sunkumų, ir, Holivudo stiliumi, skambant pakiliai muzikai, laimingai nubėgi į saulėlydį.

Su meistriškumu, kartu kyla ir grečiai bei atstumai. Varžybose kaip bėgai ant savo galimybių ribos, taip ir toliau bėgi.

Net jeigu žiūri į žymiai pranašesnį bėgiką ir atrodo, kad jis bėga be pastangų, tu klysti. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti kaip tingų sekmadienio rytą į parką išėjęs pasivaikščioti atsipalaidavęs miestietis, o ne į pirmą vietą besitaikantis profas. Tai tik optinė apgaulė sukelta nepriekaištingos bėgimo technikos. Žinok, kad jis varžybose kenčia lygiai taip pat (o gal net ir daugiau), kaip ir tu.

Tačiau yra ir gera žinia: ateina momentas, kai savo kūną, jo siunčiamus ženklus ir savo galimybes pradedi pažinti taip gerai, kad nebelieka jokių netikėtumų. Iš anksto žinai kaip bus sunku, ką jausi, kur pradės ką skaudėti, kad likus 3Km iki finišo nieko kito nenorėsi, tik susiriesti į kamuoliuką kur nors kampe ir tyliai numirti.

Ilgainiui išmoksti priimti skausmą ir kančią kaip neišvengiamybę. Tai daugiau nebešokiruoja. Net kartais džiugina visiškai perversišku būdu: iš serijos “bring it on, motherf***er”. Supranti, kad visi “nebegaliu” yra daugiau mentalinės kliūtis, o ne fizinės. Įpranti, kaip su visomis tomis negaliomis kovoti. Tvirtai žinai, kokie už tai tavęs laukia apdovanojimai.

Pamilus bėgimą, jam tapus aistra, bet koks diskomfortas nukeliauja į antrą planą, jo svarba pasidaro nykstamai maža palyginus su neišmatuojama satisfakcija.

Tiek žinių šiam kartui. Jau už kelių dienų susitiksime prie Žaliųjų.