Reikia bėgti

Maratonas, kokio nebus

2013 04 16 | Mykolas

Du balsai grumiasi, kai pradedu rašyti šį įrašą. Pirmas, silpnėjantis, yra kupinas adrenalino – norisi greitakalbe pasakoti apie kovą su savo silpnybėmis ir tūkstančius šaltą bei ilgą lietuvišką žiemą nubėgtų pasirengimo kilometrų. Norisi svarstyti pasirengimo niuansus, papasakoti kokia sudėtinga ir žiauri yra šio kalvoto maratono trasa ir kaip pasijauti Johnu Lenonu ir Justinu Bieberiu klausydamas spiegiančių Weselio koledžo merginų su užrašais „Kiss Me“. Norisi nagrinėti savo pulsomačio duomenis ir keiktis, kad ilgi pasivaikščiojimai dieną prieš maratoną greičio man tikrai nepridėjo. Šis pasakojimas man vis dar skamba galvoje ir toliau skambės, kad ir kaip kaltai besijausčiau –į Bostoną mane atvedė ilgas kelias, kuriuo aš labai didžiuojuosi.

Tačiau kaip parašė patys maratono organizatoriai, tragedijos akivaizdoje 27 000 bėgijų asmeniniai išgyvenimai ūmai tapo visiškai nesvarbūs. Balsas, kurį prisiminsiu ilgiausiai yra visai kitoks – tai pasakojimas apie skausmą, beprasmybę ir liūdesį. Aš nemačiau kraujo – dėkui Dievui, kaip ir visi man pažįstami Bostone bėgę lietuviai žinią apie sprogimus sutikome jau namie. Tačiau taip, per žinias besisukantys tų vietų, kurias tik ką kirtai vaizdai sukuria nepaprastą artumo jausmą – aš išties tik ką bėgau Boylstono gatve ir, matyt, kaip ir kiti pieno rūgšties apsvaiginti bėgikai net ir po sprogimų būčiau nesusiorientavęs ir bandęs pasiekti finišą. Žuvo vaikas, sužeisti keli kiti vaikai, šimtai artimųjų pergalės prieš pačius save pasitikti atėjusių žmonių buvo išdarkyti kaip kokiam karo lauke.

Esu bėgęs kelis maratonus – Vilnių, Rygą, Hamburgą, Amsterdamą ir Berlyną, tačiau Bostonas yra su niekuo nepalyginamas. Ir net ne ideali organizacija čia svarbiausia. Atvažiavus į registraciją tave pasveikina ne tik vietos bėgimo žvaigždės, bet ir savanoris, kuris padeda rengti maratoną daugiau kaip keturiasdešimt metų. Renginys vyksta Patriotų dieną ir visi žiūrovai užsiėmę už širdies sugieda himną. Bėgimas prasideda mažų miestelių keliukuose, tartum bėgtum nuo Aukštadvario link Trakų, o prabėgančius palaikymo šūksniais palydi vietos kaimelių gyventojai ir šalia įsikūrusių žymiausių pasaulio universitetų studentai. Kai nepažįstami žmonės įsėda į autobusus tyla trunka tik mirksnį, o tada nepažįstamieji iškart pradeda pažindintis, dalintis patirtimi ir linkėti vieni kitiems sėkmės. Neregėtas dalykas – net prie išviečių formuojasi gražios, lygios eilės, o žmonės šypsodamiesi praleidžia tuos, kuriems į tualetą patekti reikia greičiau.

Palyginimą suradau tik kokiam trisdešimtame kilometre – pasijutau lyg kažkokiu keistu būdu patekęs į bostoniečių šeimos šventę – į ją įsileidžia kruopščiai atrinktus svečius, tačiau visa tai daroma ne dėl mūsų, ne dėl komercijos. Pirmiausia šventė svarbi patiems šio didžio miesto gyventojams. Pusė milijono jų (kas ketvirtas!) išėjo palaikyti ir paraginti bėgikų, kurių dauguma mažiausiai metus rengėsi tam, kad galėtų patekti į maratoną, tūkstančiai aukojo pinigus bėgikų renkamai labdarai ar išėjo savanoriauti į trasą.

Kad ir kas būtų susprogdinęs tas kelias bombas – vienišas maniakas, nepatenkintas viešbučio darbuotojas, kairiųjų ar dešiniųjų pusgalvių gauja ar religiniai bepročiai – šėtoniškam planui įgyvendinti pasirinktas pats tinkamiausias taikinys. Bostono maratonas simbolizuoja visa tai, kas gera ir gražu yra Amerikoje – bendruomenės jausmas, sugyvenimas tarp etninių grupių, pagarba ir pasiaukojimas vardan kitų, labdara, savanorystė – tiesiog Tvin Pyksas be bobų ir žmogžudysčių. Po galais, pažiūrėkite per televiziją – priešingai nei kokiame Irake, po sprogimų žmonės BĖGO link sužeistųjų, ieškodami kuo galėtų jiems padėti, nesijaudindami dėl savo kailio.

Ir tai atveda prie liūdnų apmąstymų apie ateitį. „Žiedų valdovo“ pabaigoje, kai Frodas išplaukia kartu su elfais, su jais į Vakarus išplaukia ir visa magija – o skaitytojo gerklę sugniaužia graudulys: nebebus daugiau stebuklų, pilių ir burtų, gyvensime gal ir gerai, tačiau paprastai. Nebijosime orkų, bet išnyks ir stebuklingos elfų pilys… Po Bostono bombų ir maratonai nebebus tokie, kokie jie buvo – vienintelis masinis sportas, kuriame bet kas atėjęs gali patapšnoti per petį savo mėgstamam sportininkui, sušukti jo vardą. Bostonas bus bėgamas, tačiau teritorijos bus aptvertos, o dvasia, kurią šis didis įvykis sugebėjo išsaugoti nuo tų laikų, kai jį bėgo 15 entuziastų bus kitokia.

Paskelbta temoje Kita | Komentarų: 8

Nubėgiok savo šikną ir pasirenk maratonui (I)

2013 03 26 | Mykolas

Šis įrašas – įžanga serijai tekstų apie pasirengimą maratonui ir riebalų atsikratymą.

Pradėsiu nuo tiesos akimirkos – dauguma bėgikų pradeda bėgioti tam, kad numestų arba nepriaugtų svorio. Figūra, rezultatai, kova su stresu ar depresija yra rečiau pasitaikantys pirminiai impulsai ir daug kam jie tampa tik papildoma motyvacija.

Šita teta yra fanė

Tikri bėgikai žurnalą „Runners world“ perka pernelyg nežiūrėdami į viršelį. Tačiau dėl dėmesio su „Men‘s Health“ ar „Men‘s Fitness“ kovojantys žurnalo leidėjai ant viršelio talpina visokias antraštes, kurios patraukia pradedančiųjų dėmesį. Specialiai jas sekiau: „Nubėgiok savo šikną“, „Nauji metai – naujas tu!“, „Geriausias maistas kūnui“, „Pasitempęs ir be antsvorio“, „Lieknas ir stiprus“, „Tapk lieknas dabar!“ ir panašiai. Per praėjusius metus tik viena antraštė nedemonstravo lieknų bėgikų juosmenų ir nesiūlė numesti svorio, o kvietė prabėgti 5 greičiausius penkis kilometrus (tiesa, mažesnėsmis raidėmis rekomendavo būdą įsigyti idealų presą).

Ar impulsu tampa iš kažkur nugirstas faktoidas, jog iš visų ištvermės sportų bėgimas sudegina daugiausia kalorijų, ar draugų patirtis, ar tiesiog kur nors parke prabėgę idealiomis figūromis besipuikuojantys bėgikai – žmonės atranda bėgimą ieškodami būdo prarasti kelis ar keliolika kilogramų lašinių.

Bėgimo ir mitybos tema yra neišsemiama ir aš esu tikras, kad prie jos „Reikia bėgti“ bloge mes dar gausybę kartų grįšime. Galime diskutuoti – ir mes neišvengiamai diskutuosime apie svorio ir rezultato santykį, apie maisto papildus, apie tai, ką valgyti prieš, per ir po varžybų.

Tačiau kol dar nepamiršau, šioje kelių straipsnių serijoje pamėginsiu pasidalinti savo paties patirtimi kaip atsikratyti nepageidaujamo svorio ir tuo pat metu pasirengti maratonui. Tai nuostabus kelias ir aš nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie juo eis pirmąsyk.

Kodėl maratonas?

Kai savo draugams storuliams užsimenu, kad jiems reiktų nubėgti maratoną visuomet gaunu tą patį klausimą- kuriems velniams? Juk svorio kontrolei užtenka tiesiog šiek tiek mažiau ryti (ta prasme, iš esmės mažiau ryti) ir šiek tiek daugiau judėti. O čia – maratonas, 42 kilometrai, „atsitrankantis stuburas“, „nesveika kojoms“ ir t.t. Gal užtektų tiesiog pasivaikščioti į darbą, užlipti kelis kaiptus arba, kaip siūlo draugas Martynas, sumesti „pachmielną skvošo partiją“ savaitgalį? Ar siūlymas bėgti maratoną neatrodo panašus į kiškių medžioklę iš granatsvaidžių?

Ne. Įdomią pamoką čia gali duoti bėgimo ristele (jogging) istorija. Billas Bowermanas, legendinis JAV lengvosios atletikos treneris ir Nike kompanijos įkūrėjas parašė knygą “Jogging”, kuri šeštajame dešimtmetyje sukėlė didžiulę bėgimo ristele bangą. Ristelininkai čiupdavo gaiviuosius gėrimus ir prakaituodavo lakstydami grupėmis, dėvėdami naujuosius Nike Cortez batelius. Tačiau po poros metų ristelės judėjimas mirė taip pat greitai, kaip ir atsiradęs. Atsirado kitų veiklų, kitų madingų dietų, dalis ristelininkų pradėjo bėgioti rimtai, o likusieji toliau liko sėdėti prie televizoriaus. Masinio bėgimo judėjimas JAV ir Europoje atsigavo tik devintajame dešimtmetyje ir jau turėjo labai aiškų sportinį pobūdį – mėgėjai rengėsi maratonams ir kitoms varžyboms naudodami ne specialiai jiems Bowermano sugalvotą bėgimą ristele, o profesionalių sportininkų naudojamus metodus.

Lietuviškas pavyzdys, į kurį atkreipė dėmesį mūsų Treneris, yra Lietuvoje žinoma sveikuolių judėjimo iniciatyva. Iškart po Nepriklausomybės didžiulį visuomenės susidomėjimą sukėlęs kvietimas gyventi sveikai, risnoti, grūdintis ir maudytis šaltame vandenyje (ir, beje, dėti indėlius į kažkurį Stašaičio „pensijų fondą“) sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo. Nepraėjus nei porai metų sveikuolių gretos drastiškai sumažėjo, o dabar Kepenio vadovaujami keistuoliai padžiugina televizijas tik parodydami savo nuogus pasturgalius Baltijos jūroje prieš Naujuosius.

Teoriškai viskas teisinga – labai lėtai pabėgioti kelis kilometrus yra visiškai saugu, naudinga ir palyginti nesunku. Tačiau žmogaus galva taip jau surėdyta, kad mes turime turėti aiškią ir labai konkrečią motyvaciją. Grobį. Tik dėl jo mes išeiname iš savo komforto zonos: keliamės iš lovos ir bėgame į šaltą orą arba atsisakome naminio tiramisu po pietų. Galima sumotyvuoti mesti svorį – skaičiuoti kalorijas, gramus, glikeminius maisto produktų indeksus ir mėgautis nuo baltyminių dietų atsirandančiu prastu burnos kvapu. Galima sumotyvuoti rūpintis ir abstrakčia sveikata – nors paprastai, kai rimtai skundiesi sveikata, pradėti sveikai gyventi gali būti jau vėloka. Tačiau tai ilgai netrunka.

Žmogus mobilizuojasi tikslo pasiekimui ir pasiekęs savo norimą svorį jis nori atsipalaiduoti. Madingose dietose šis etapas apibūdinamas kaip „mitybos įpročių pasikeitimas“. Kitaip tariant – siūloma kontroliuoti save vardan pačios kontrolės. Tačiau daugumai tai reiškia atsipalaidavimą. Jis gali trukti ilgiau arba trumpiau, tačiau paprastai prarasti kilogramai sugrįžta, kartais ir su kaupu. Ir čia kalti ne kokie nors mistiniai „riebalų genai“, o mūsų pačių galva, gražinanti mus ten, kur buvome iki pradėdami siekti tikslo.

Fiziškai sveikam žmogui saugus pasirengimas nuo sofutės iki maratono užtrunka 6 mėnesius. Tai daug ilgesnis laikas, negu drįsta siūlyti bet kokia dieta. Skaičiuoji kilometrus, greičius, širdies pulsą, greitų treniruočių atkarpas. Atrandi gausybę naujų skausmų, malonumų, atsiranda naujų draugų, naujų interesų. Galų gale – patiri maratonu pavadintą nepaprastą kančią, euforiją ir pasididžiavimą peržengus savo fizines ribas. Mažėjantis svoris lieka tik vienu iš bėgimo akcentų – kaip savo knygoje „Maratono laukas“ rašė Ignas Staškevičius, po kurio laiko tiesiog nustoji juo kaip nors stipriau rūpintis. Pasirengimas maratonui iš tikrųjų pakeičia gyvenimo įpročius ir priverčia laikytis disciplinos, kuri galiausiai yra apvainikuojama rezultato.

Aš ten buvau

Gal paxmielnas bei apkūnus, bet užtat koks laimingas!

Kiek tik save prisimenu – visada turėjau kokių nors bėdų dėl antsvorio ir visuomet tuo buvau nepatenkintas. Visi pirmieji bandymai risnoti ir bėgioti buvo susiję būtent su mėginimu mesti svorį. Tačiau gana tikslus žinojimas kaip sveikai maitintis tam, kad nepriaugtum svorio ir liktum sveikas (visiems tuo rimčiau besidomintiems labai rekomenduoju knygą jos enciklopedinio turinio nelabai atspindinčiu pavadinimu „Naujoji optimalios mitybos biblija“) nepadeda kovoti su antsvoriu ir persivalgymais. Dar daugiau – kiekvienas nesėkmingas mesti svorį labai sumažina motyvaciją stengtis kitą kartą.

Tačiau prieš dvejus metus aš visiems laikams mečiau rūkyti, labai stipriai sumažinau alkoholio kiekį, padidinau ir numečiau šiek tiek daugiau nei 20 kilogramų ir nubėgau svajonių maratoną. Apie pagrindinius mano atradimus – motyvaciją, treniruotes ir mitybą – kitame įraše.

Paskelbta temoje Ikvėpimai, Pradžia | Komentarų: 7

Obeliskas, vėjas, kalnai minus 16Hz: tradicinis bėgimas “Obeliskas A. Kulviečiui – Jonava”

2013 03 12 | Martynas

Varžybos yra varžybos. Nesvarbu, kur ir kokiu oru jos vyksta, adrenalinas skiriasi lygiai toks pats, išsikrauni lygiai taip pat iki galo, o namo parsiveži tą jausmą, kad ką tik prabėgai dar vieną kilometro žymę savo kaip bėgiko tobulėjimo kelyje.

Taigi, vakar baigėsi dar vienas Lietuvos bėgimo taurės etapas – tradicinis bėgimas “Obeliskas A. Kulviečiui – Jonava”. Leiskite pasidalinti dar pilnai nespėjusiais ataušti įspūdžiais iš ten.

Pirmus du kilometrus bėgikai tiesiog ritosi į pakalnę.

Bendri įspūdžiai

Panašu, kad bėgimo renginių augimo tendencija neaplenkė ir šio renginio. Ir nors bėgikų gretas apretino Lietuvoje siautėjantys gripai ar kažkoks kitas brudas, sąlygotas užsitęsusios žiemos, iš beveik pusės tūkstančio užsiregistravusių dalyvių startan stojo 388 dalyviai. Kaip visada būna mažuose renginiuose, starte tvyrojo puiki draugiška nuotaika, kurios netemdė vietiniai automobilistai, kurie yra tokie tragiškai svarbūs žmonės, kad negalėjo net pagalvoti apie galimybę palaukti 5 minutes, kol bus paskelbtas startas, ir primygtinai stūmė savo Audi per gyvą žmonių minią.

Dar vienas malonus siurprizas: turbūt organizatorius kažkas paprotino, kad, kai termometras rodo –7C, stovėti plynam, košiamam stipraus vėjo lauke, su lengva apranga yra ŠALTA. Todėl šį kartą nebuvo tradicinių priešstartinių kalbų sakytojų, stverenčių vienas iš kito mikrofoną, kad sužvarbusiems bėgikams pabertų keletą lygiai nulį prasmės turintį žodį. Didus ačiū organizatoriams už šio niuanso eliminavimą!

Pradėję gerus darbus, galėtų juos tęsti ir toliau. Pvz. kažkokiu būdu suvaldyti visų mažesnių renginių tradicinę bėdą – vaikus. Pirmiausia, jų pačių saugumui, vaikų nederėtų leisti stoti į pirmą starto liniją. Antra, prieiga prie karštos arbatos finiše bėgikams turėtų būti užtikrinta. Aš suprantu, kad miesto vaikams čia yra tūsas, ir labai gerai, kad jie dalyvauja tame šurmulyje, bet per pastarasias ~50 minučių per save perleidus bene penkis vagonus miusinio oro, visiškai nesinori stovėti šaltyje su prakaituotais plonais rūbais, laukiant, kol vaikų penkių sluoksnių apsiaustyje atsiras minimali spraga prisibrauti.

Oras

Turiu pripažinti, kad oras šiemet buvo, nors ir nedaug, bet svetingesnis nei pernai. Nors abu kartus temperatūra kabojo gerokai žemiau nulio, o vėjas tradiciškai kiaurai košė bėgikų minią, sąlygos nebuvo jau tokios neviltį varančios. Pamenu, kad bėgant apšilimą pernai, nesinorėjo nieko kito, tik susirasti užuovėją, trim kilpom apsivynioti aplink įkaitintą “buržuiką” ir tyliai verkti. Šiemet tokio jausmo nebuvo. Matyt dėl to, kad ant galvų nekrito nei menkiausias krituliukas, o iš patirties jau žinojome, kad didžiojoje trasos dalyje, vėją užstos kalnas.

Taip ir buvo: vėją jautėme tik ant kalno starte bei vėliau nuo maždaug 7-to kilometro, kur bėgikams prireikė ypatingų pastangų, kad nesulėtėtų.

Trasa

Trasa prasideda už gerų 10Km už miesto ribų.

Nepaisant to, kad oras čia dažniausia būna nesvetingas, distancija yra nestandartinė bei apsunkinta apgaulingais kalnais, man asmeniškai ji labai smagi.

Smagi pirmiausia dėl to, kad, net įvertinus visus nepatogumus, ji yra gana greita. Pirmieji 7Km – daugiausia bėgimas į nuokalnę. Likęs atstumas – plokštuma.

Trasoje yra bene dvi vertos paminėjimo įkalnės: pirmoji apie 2-tą kilometrą – statoka, bet trumpa – nieko ypatingo. Tačiau apie 4-tą km yra ilgas, ištęstas pakilimas, kur, tinkamo greičio nepasirinkę bėgikai dažniausiai ir išgriuvinėja. Mūsų penkių žmonių F.O.C.U.S. running mini-grupelė paskui save tempė pakankamai solidų, stabilaus tempo priviliotą enturažą. Po pastarojo kalno, apsidairiau – buvome išbarstę bene visus savo “keleivius”.

Pirmi 7Km - bėgimas į nuokalnę su keliais juntamais pakilimais.

Didžioji dauguma čia bėgančių pažįstamų, būtent Jonavoje dažniausiai pasidaro asmeninius rekordus – tiek trasos tiek ir 10Km. Įvertinant, kad bėgimas vyksta pakankamai atšiauriomis sąlygomis, o distancija yra nestandarinė, tai daug pasako apie trasos greitį.

Kiek žinau, kitais metais bus pritemptams iki standartiškesnės – 15Km – distancijos, kas turėtų pritraukti dar daugiau PB ištroškusių dalyvių.

Rezultatai

Bėgimo nugalėtojas – Marius Diliūnas iš Pakruojo. (40:13.9 / 3:13) Šis žmogus paprastai jeigu imasi bėgimo, tai tam, kad laimėtų. Taip buvo pirmajame Taurės etape Kėdainiuose, taip buvo ir šį kartą Jonavoje. Sveikiname!

Greičiausias iš 25 startavusių F.O.C.U.S. running narių šį kartą buvo Vytas Beliūnas, užėmęs 6-tą vietą. (41:49.8 / 3:21)

Vytas su savo artimiausiais priešininkais.

Visi rezultatai čia.

“Afterparty”

Viskas, kas vyksta po bėgimo – tai dar vienas skiriamasis Jonavos bėgimo bruožas. Kiekvienais metais, dalyviams yra rengiamas koncertas! Deja, apdovanojimas, kažkodėl vyksta po koncerto, todėl dauguma pavargusių dalyvių, o gal net ir tam tikrų nominacijų prizininkų, jų nesulaukia. Taip ir išvažiavome, nesužinoję ar lietuviškos muzikos legendos – 16Hz – ir šį kartą publiką palepino savo hitais, ar viskas ir apsiribojo koncertą pradėjusiais jaunųjų vietinių talentų pasirodymais.

P.S.

Šio bėgimo metu, eilinį sykį įsitikinau, kaip svarbu bėgime turėti kolegas. Bėgti galima ir vienam, tačiau siekti rezultatų bėgant kartu su kitais yra nepalyginamai lengviau. Galiu drąsiai prisipažinti, kad jei ne kolegų iš F.O.C.U.S. running vienas kito palaikymas bėgant nustatytu tempu, tokio rezultato, koks jis buvo vakar nebūtų buvę. Bėgant visu 100%, neišvengiamai ateina taškas, kai organizmas įjungia pavojaus signalą, o smegenys pradeda patys save įtikinėti, kad viskas – chana – bėgimas baigtas – jėgų nebėra. Ir nors žinai, kad tau tavo pačio smegenys meluoja, jei aplinkui nėra nei vienos giminingos dūšios, šioje vietoje labai lengva palūžti ir sulėtėti. Tačiau, turint ištikimus kolegas, kurie paima tave už ausų ir nutempia iki pat finišo, šansas, kad palūši yra ženkliai mažnesis. Ačiū, kolegos ir, ypač tau, Karoli ;)

Geriausias pasaulyje vedlys - Karolis - in action.

Paskelbta temoje Pranešimai iš varžybų | Komentarų: 11

Kodėl norisi bėgti?

2013 03 08 | Mykolas

Ar pamenate, kaip kažkada išbėgote pabėgioti ir po ilgų kančių pirmąsyk pasijutote gerai? Ar prisimenate tą džiaugsmą, tą nepakartojamą malonumą kurį tada jautėte? Ar vis dar jaučiate jį kai bėgate?

Mūsų bėgimo laikai gerėja, technika tobulėja, apranga ir batai tampa vis kokybiškesniais. Apsikarstę laikrodžiais, pulsomačiais ir išmaniaisiais telefonais mes galime ne tik pasakyti kokiu laiku bėgome praėjusį kilometrą, bet ir nuspėti kaip bėgsime ateinančio savaitgalio varžybose Jonavoje.

Tačiau aš nesu profesionalas ir jau tikrai niekada nebėgsiu pakankamai greitai, kad iš to pramaitinčiau savo šeimą, gaučiau ordiną ar nusipirkčiau namą. Bėgioju ne dėl to, kad kam nors ką nors įrodyčiau ar sulaukčiau milijono laikų feisbuke– turiu pakankamai kitų būdų įrodyti savo vertę ar paliudyti savo statusą. Man tikrai malonu, kad esu sveikas, pasitempęs ir lieknas, tačiau ir tai nėra pagrindinė priežastis, kuri mane išgina į lauką beveik kiekvieną dieną bet kokiu oru.

Aš bėgioju, nes tai man nepaprastai patinka. Bėgioju, nes tai man suteikia vieną didžiausių malonumų gyvenime. Bėgioju, nes kažkur giliai savyje žinau, kad aš (o gal ir visi žmonės, tikrai nežinau) esu bėgikas ir man tiesiog reikia bėgti tam, kad aš jausčiausi gerai.

Dauguma tekstų mūsų bloge apie pamatuojamą, suskaičiuojamą, rezultato siekiančią bėgimo pusę. Ji tikrai svarbi – žmogaus galva taip jau surėdyta, kad betiksles veiklas mes greitai metame. Būtent todėl aš netikiu bėgimu ristele – nukritus vienam kilogramui riebalų bėgikas ristele vėl vietoj risnojimo pasirinks čiaumojimą. Be to, bėgime yra tiek svarbių detalių – pasirinkus netinkamus batus galima nesunkiai susižeisti, nevartojant papildų – nusodinti širdį, laikantis netinkamo tempo – prarasti bėgimo malonumą dėl per didelio pulso, o netinkamai apsirengus – nušalti rankas ar susižeisti.

Tačiau, kai kas nors iš nebėgiojančių manęs klausia kodėl bėgioju, aš visuomet pirmiausia nusiunčiu nuorodą į mažytę eknygą, kurią prieš penkerius metus parašė mano geras draugas iš Talino Danielis. Jis rašo apie bėgimo atradimą ir apie atradimo džiaugsmą bėgant. Apie tą kitą, o gal ir pagrindinę bėgimo dalį. Čia kelios jos ištraukos:

„Saulėlydis yra laikas, kai bunda laukiniai žvėrys. Jie iškiša savo nosis iš po šakų ir uodžia orą. Netrukus jie išdrįs išbėgti ir prasidės labai įtemptas laikas tiek plėšrūnams, tiek jų aukoms.

Sutemus aš jaučiuosi susijaudinęs ir taip pat noriu bėgti. Aš nebijau tamsių miškų, jaučiuosi ten kaip namie. Аš jaučiuosi kaip vilkas. Todėl aš manau, kad mano protėviai nebuvo žemdirbiai, jie buvo medžiotojai“

„Saulėlydis yra puikus metas bėgti ir mieste. Vieną rugpjūčio vakarą aš bėgiojau mažame pajūrio miestelyje, kuris vadinasi Piarnu. Prarisnojęs pro romantiškus medinius ornamentais pagražintus namus aš pasiekiau plastikines naujųjų turčių vilas. Prieblandoje jos atrodė kur kas geriau nei iš tikrųjų. Kai kurie gyventojai kaip tik baigė plauti ir vaškuoti savo džipus.

Prie kryžkelių rinkosi jauni žmonės. Man pradėjo mojuoti viena mergina ir ja pasekė kiti. Žmonės pradėjo mane raginti: „greičiau, greičiau!”.

Netrukus pasiekiau tylesnes miesto dalis ir mano žingsniai skambėjo šalia šnabždančių sodų. Atsidarę langus žmonės sėdėjo savo svetainėse. Muzikos ir kalbų fragmentai sklendė tamsoje.

Grįžau į savo namus ir jaučiausi tarytum būčiau tik ką patyręs kažkokį keistą baletą“.

„Nesu specialistas, aš tiesiog žinau, kad bėgimas kažkaip veikia tavo galvą. Tu jausiesi puikiai. Tu atrasi sprendimus savo problemoms ir tu netgi apsvaigsi.

Žmonės sako, kad bėgiko svaigulys dažnesnis bėgant ilgus atstumus, tačiau aš maloniai apsvaigdavau jau po maždaug 5 kilometrų. Tai kur kas dažniau atsitinka šviečiant saulei arba klausant muzikos.

Bėgiko svaigulio negalėčiau palyginti su jokia kita man žinoma intoksikacijos forma. Iš visų džiaugsmų jis man labiausiai primena… na, tiesiog džiaugsmą. Tave tiesiog užvaldo visa apimantis gerumo jausmas. Kartais atrodo, kad galėtum bėgti amžinai. Vaizdai, kuriuos matai bėgdamas gatve ar gamtoje sugula į nuostabią seką, kuri lenkia pačius išradingiausius muzikos klipus. Jautiesi gyvas bei esantis čia ir dabar.

Žinoma, taip atsitinka ne per kiekvieną bėgimą. Kartais būni pernelyg pavargęs arba tiesiog galvoje sukasi pernelyg daug minčių, kad pastebėtum kūno siunčiamus signalus.

Bėgimas yra puikus įrankis spręsti įvairias problemas. Gal tai dėl papildomu deguonimi prisotinto kraujo, kuris atiteka į smegenis, gal dėl dar kažko, bet dažnai išbėgęs su galvos kamputyje tūnančia problema parbėgi suradęs jai kūrybišką sprendimą, nors apie tai pernelyg ir nesistengei galvoti“

E- knygą „Bėgimo užrašai“ su autoriaus iliustracijomis (anglų kalba) galima perskaityti paspaudus nuorodą čia.

Paskelbta temoje Ikvėpimai, Knygos | Komentarų: 16

Lauktuvės iš Portugalijos #2: kaip treniruotis bėgikų rojuje?

2013 03 04 | Mykolas

Burlentininkai ir kaitininkai veržiasi į Tarifą, alpinistai kraunasi daiktus į Himalajus, snieglentininkai puraus sniego ieško nuo Aliaskos iki Zermato, o štai bėgikai stovyklauja Monte Gordo – sportininkų ir pensininkų rojuje. Martynas jau aprašė savo patirtį tobulinant techniką. Mano įrašas skirtas papasakoti kaip gyventi, kai vienintelis dalykas dėl kurio skauda galvą – bėgimas. Manau, kad rengiantis rudens maratonui stovyklos patirtį galima pritaikyti ir lietuvišką vasarą – Juodkrantėje ar Druskininkuose.

Maudytis Monte Gordo dar per anksti

Vieta

Tarp Atlanto ir Ispanijos sienos įspraustas Portugalijos miestelis Monte Gordo tarytum ir neturi nieko tokio, ko paieškojęs negalėtum rasti kur nors kitur. Tačiau unikalus vietos valdžios požiūrio, infrastruktūros, klimato ir kainos derinys sukuria idealias sąlygas maratonui besirengiantiems bėgikams.

Jau tik atvykus matosi, kad bėgikus čia mėgsta ir jais rūpinasi – šalia į miesto centrą vedančios gatvės išlieta kokybiška dviejų kilometrų bėgimo trasa, didžiulio parko takeliai užpilti kojoms patogiu gruntu, o dangų pasirinkimą užbaigia galimybė lakstyti smėliu vandenyno pakrante. Tokios skirtingos dangos labai padeda, kai per savaitę reikia susukti rimtesnius kilometražus. Ilgiausias ratas – apie 14 kilometrų, tačiau pagal poreikį galima išvinguriuoti ir ratukus po penkis, septynis ar devynis kilometrus. Po įgrisusio (bet tokio mylimo) Vingio parko tai buvo tikra atgaiva – vos du ratai su užbėgiojimu – jau ilgas bėgimas. Vakariniam dešimties kilometrų užbėgimui užtekdavo apsukti vos vieną ratą.

Miestelio pažiba – įspūdingas olimpinis Monte Gordo sporto kompleksas – su teniso kortais, futbolo aikštynu, maniežu ir puikiu baseinu (kuris kainuoja vos 8 eurus). Gera infrastruktūra ir pačiame mieste – Lietuvos maratono olimpietes Rasą Drazdauskaitę su Dianą Lobačevske bei Rasos trenerį, Lietuvos maratono rekordininką Česlovą Kundrotą mes dažniausiai sutikdavome viešbučio sporto salėje (arbai kai jos mus lenkdavo kur nors tiesiojoje).

Klimatas Monte Gordo vasario mėnesį yra absoliučiai idealus sportininkams – temperatūra dieną paprastai laikosi arti 18 laipsnių, saulė retai spigina ypač stipriai, o apniukusių ir lietingų dienų labai nedaug (per dvi mūsų buvimo savaites ten kartą truputį pakrapnojo). Lietuvoje net vasarą sunku ištaikyti panašias sąlygas – arba saulė kepina, arba lyja kaip iš kibiro.

Maisto ir nakvynės kainos prieinamos ir jauniems sportininkams, ir valstybinėms Olandijos ligonių kasoms, todėl vasario mėnesį Monte Gordo miestelį beveik po lygiai dalinasi dvi grupės – paskui trenerius lakstantys išdžiūvę jaunuoliai iš Olandijos, Vokietijos, Lenkijos, Skandinavijos (ir Lietuvos) ir iš lėto judantys Olandijos ir Vokietijos pensininkai.

Treniruotės

Į Monte Gordo važiavome pasirengti balandžio mėnesio maratonams – dauguma F.O.C.U.S. running klubiečių bėgs Roterdamo maratoną balandžio 15, o aš, kartu su Šaru, Ramūnu ir Mindaugu mėginsime save Bostono trasoje. Likus dviems su puse mėnesio iki maratono pasidaro labai svarbu bėgioti tinkamas apimtis. Po 3:30 per tempinius ir 4:20 krosus plasnojusi Diana per savaitę pasakojo nubėganti iki 200 kilometrų. Mes, mėgėjai, lakstėme šiek tiek mažiau – dviejų savaičių vidurkis buvo apie 175. Iš pirmo žvilgsnio nerealūs kilometražai visiškai nesunkiai pasiekiami bėgiojant po dukart per dieną – pradžioje baisu, vėliau patiki, kad galima, o po kelių dienų bėgioti po 30 kilometrų kasdien atrodo visai normalus dalykas. Tiesa sakant, jei būtume bėgioję mažiau intensyvių treniruočių, galėjome susukti ir dar daugiau kilometrų, tačiau vargu ar tai būtų buvę efektyvu.

Pagrindinis treniruočių principas– bangavimas. Sunkesnę rytinę treniruotę lydėjo lengvesnė vakarinė, intensyvias rytines treniruotes darėme kas antrą dieną, o antroji savaitė buvo šiek tiek sunkesnė nei pirmoji. Kadangi reikėjo kurti specialiąją ištvermę, labai varijavo ir pačios treniruotės – bėgiojome daug ilgų atkarpų, darėme kombinuotas treniruotes (trumpas tempinis + trumpos atkarpos) bei lakstėme ilgus bėgimus su pagreitėjimais. Specialiai „bostoniečių“ pageidavimu lakstėme ir daug kalniukų. Man bene pati žiauriausia treniruotė buvo 800 metrų atkarpos lengvai kalvota vietove – bėgdamas kilometrą tiesiąja pagauni greitį ir rauni, o štai bėgdamas kalniukais turi nuolat gazuot ir dar žiūrėtis nuokalnės bėgimo techniką.

Kadangi dauguma besitreniravusių jau taikosi lįsti iš trijų valandų ribos maratonui, mes vis daugiau dėmesio skyrėme bėgimo technikos tobulinimui – lengvom dienomis po keliolika minučių šuoliavome į įkalnes ir aukštai kėlėme kelius taip gerindami atsispyrimą nuo pėdos. Kasdien aplankomoje sporto salėje daugiausia dėmesio reikėjo skirti pratimams, kurie stiprina vadinamąjį bėgiko liemenį (pilvo preso ir nugaros raumenis) ir padeda aukščiau kelti kelią. Sporto salės nepamilome ir visiškai sutinkame su Diana: 20 kilometrų nubėgti tikrai daug lengviau nei išverti vieną kombinuotą Teklės vedamą pilates ir jogos treniruotę. Kitas svarbus užsiėmimas sporto salėje – lankstumo pratimai, kuriems Vilniuje trūksta laiko, ir kaip sako daktaras Andrius Ramonas, yra chroniška bėgikų problema.

Susirūpinus technika, aš, kaip ir Martynas, įsimylėjau lengvus batus. Kadaise taip mylimų Asics Gel Nimbus nesinorėjo dėtis net per ilgas treniruotes, o kai netikėtai suplyšo Asics Gel Excell aš net džiūgavau. Tuo tarpu Saucony Mirage, NB Trail minimus ir Brooks Racer ST sunkiai nuslysdavo nuo kojų.

Olimpinis kompleksas aiškiai statytas už ES pinigus

Režimas ir dieta

Po tingios lietuviškos žiemos, kalėdinių apsirijimų bei tautinės tradicijos susivienyti prie televizoriaus ir alaus butelio daugelis bėgikų priauga šiek tiek lašinukų (jei šiek tiek galima vadinti tuos keturis kilogramus, kurie man kažkaip prilipo prie pilvuko per kelis mėnesius po Berlyno maratono). Todėl treniruočių stovykla yra labai gera proga organizmą ne tik parengti krūviams, bet ir atsikratyti bereikalingo balasto.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia badauti – per dieną išdegindamas kelis tūkstančius papildomų kalorijų bėgikas privalo gauti pakankamai energijos. Svarbūs keli mitybos principai – gerti daug vandens, dažnai valgyti po nedaug, dietos pagrindą turi sudaryti pilno grūdo angliavandeniai, augaliniai riebalai bei daug skaidulų turintys vaisiai. Tiesa sakant, kai nebėgiodavome mes nuolat kažką kramsnodavome – mangus, braškes, bananus, obuolius, apelsinus ir įvairius duoniukus mes pirkome tiesiog industriniais kiekiais.

Pusryčiams kimšome košes arba dribsnius, pietums stengėmės virti kokį nors sultinį, o prie eksperimentavome su įvairiais daržoviniais užkandžiais. Ultramaratonininko Scotto Jureko knyga įkvėpė iš naujo atrasti gvakalmolę su tortilijomis (Lietuvoje ją vėl sėkmingai užmiršau, nes pas mus vežami avokadai iš Gardino muilo fabriko), čepsėdami valgėme granolą su natūraliu jogurtu ir vaisiais, pilno grūdo spagečius su daržovėmis bei kepėm špinatus su garam masala ir turkiška kiaušiniene. Įdomu, kad perėjimas nuo dviejų patiekalų pietų ir sočios vakarienės vyko visai sklandžiai ir organizmas prie jo labai greitai adaptavosi, o alkį iki vakarienės pavyko sėkmingai suvaldyti vaisių pagalba.

Vakarienė yra laikas, kai bėgikui reikia iš tikrųjų gerai pavalgyti – ypač pietų kraštuose. Bepigu Portugalijoje – kelių rūšių žuvys, jūros gėrybės (arba stebėtinai nebrangūs japoniški sušiai). Tačiau riebaus garnyro ir saldaus deserto irgi stengėmės atsisakyti (nors išeidavo, sakykime, ne visada).

Kita vertus, neapsiėjome ir be papildų. Pasimokęs iš pasirengimo Hamburgo maratonui (tada nevartojau papildų su BCAA ir nespėjau atsigauti iki pat varžybų) po rytinės treniruotės pamaldžiai gėriau „For Goodness“ recovery šeikus. Atrodo tas padėjo – regis nebuvo nei dienos, kad prieš treniruotę raumenys jaustųsi neatsistatę. Bėgikai prakaituoja daug, todėl labai svarbu organizmą papildyti druskomis. Gėrėme elektrolitus ir multivitaminus, o mėgėjai dar kimšo ir Q10 bei Essentiale forte.

Kaip sako Treneris, bėgikas būna arba pavargęs arba labai pavargęs, tad kiekvienas susidūrimas su lova paprastai užtrukdavo. Kone kas antrą dieną miegojau pietų miego, o vietoj įprastinių 7-8 valandų nakties miego dažnai pramiegodavome ir visas dešimt. Miego sąskaita taupyti tikrai negalima – jo metu išsiskiria žmogaus augimo hormonas, kuris padeda atsistatyti po treniruočių. Ypač tai jautėsi pirmosiomis dienomis – vakare regis skauda ne tik raumenis, bet ir kaulus, o rytinėje treniruotėje vėl bėgi kaip pirmąsyk.

Alkoholiui stovykloje vietos atsirado tik paskutinę dieną, kai išgėrėme šiek tiek porto. Tie, kas mane pažįsta žino, kad jau asketas aš tikrai nesu, tačiau net ir visai lengvas apsvaigimas prie rimtų treniruočių tikrai nedera –kitądien negali atiduoti visų jėgų. Vengėme ir apetitą žadinančių saldumynų – tiesa, čia ne visada ir ne visus lydėjo sėkmė (Martynai, aš visko Treneriui tikrai nepasakosiu).

Apskritai vienintelis dalykas, kurio trūko iki pasijutimo tikru varžyboms besirengiančiu sportininku buvo masažas. Va taip va.

Kartais bėgimo trasa važiuojančius olandų pensininkus tekdavo ir aprėkti

Dvasios ramybė ir motyvacija

Jau nuo trečios dienos Monte Gorde per treniruotes pradėjome bėgti kur kas greičiau nei Vilniuje, o po poros savaičių tiesiog skraidėme. Aš manau, kad didžiausią įtaką tam vis tik turėjo ne tik gyvenimo sąlygos, bet koncentracija bei susifokusavimas į bėgimą. Nori to ar ne, bet pirma mintis atsikėlus Monte Gordo būdavo arba „nu jo, pakliuvau, šiandien reikės rauti“ arba „dėkui Dievui, vakar rovėm, šiandien lankstysim lengvai“. Aplink bėgimą sukosi visas disciplinuotas stovyklos gyvenimas, o užmerkus akis vaidendavosi Endomondo statistika, Garmino laikrodžio splitai ir trailų keliai. Todėl bėgimo treniruočių stovykla – prasta vieta ką nors dirbti. Net pusvalandis prie elektroninio pašto išmušdavo iš vėžių, o mėginimas surašyti ką nors rimtesnio labai nervino.

Koncentracija į bėgimą buvo tokia stipri, kad rimtos knygos Monte Gordo skaitėsi labai sunkiai. Net filmus sunku pažiūrėti iki galo, mat, kaip minėjau, lovoje visų pirma norisi miegoti. Tačiau neskubėdamas ir labai maloniai suskaičiau bėgikų parašytą literatūrą – Scoto Jureko ir Ray Charbonneau bėgimo autobiografijas. Turėdamas laiko susirinkau krūvą informacijos apie būsimą Bostono maratoną ir vizualizavau kaip reikia bėgti kurias maratono atkarpas.

Be to stovykla – puiki vieta leisti laiką su šeima. Pasivaikščiojimai, paplūdimiai, sveika gyvensena ir skanus maistas tinka tiek sportininkams, tiek antrosioms pusėms, tiek vaikams. Ir apskritai – nors bėgimas ir atima daug laiko, girtuoklystės per įprastines atostogas suėda jo dar daugiau.

Štai ką po Monte Gordo stovyklos parašė Martynas

O štai – interviu su iki šiol Monte Gordo besitreniruojančia Diana Lobačevske

Paskelbta temoje Kita | Komentarų: 10

Svečio Ramūno įrašas: Reikia bėgti ir (ar) slidinėti?

2013 02 25 | Skaitytojas

Mūsų bėgimo klubas vadinasi „F.O.C.U.S. running“. Žodis „focus“ (liet. dėmesys) pats savaime suponuoja susitelkimą ir vieningą tikslo siekimą. Tikslas vienas – bėgti. Bėgti ir laimėti. O kai klubo pavadinime visos raidės iš didžiosios ir dar po kiekvienos raidės eina taškas, tai galima sakyt yra penkiagubas dėmesys bėgimui. Be „fokuso“ nebus rezultato.

Bet gyvenimas vietoj nestovi. Su Trenerio palaiminimu mūsų nuosavas Ironmenas Aleksandras įsteigė „F.O.C.U.S. Triathlon“ grupelę. Visai nemažai „hardcore“ bėgikų pradėjo vaikščiot į baseiną.

Kai kurie bėgikai mano, kad slidžių nereikėtų bijoti

O kai už lango tiek sniego, нori nenori pagalvoju ir apie slides. Lietuviškom sąlygom kalbu apie lygumų, o ne kalnų slides. Turiu jų tris poras (dukart mažiau negu sportbačių). Savo laiku nemažai investavau į tepalus, vaškavimo įrangą. Teko sudalyvaut ir keliose varžybose. Prisikaupė visokių pastebėjimų ta tema. Kas geriau žiemą – bėgimas ar slidinėjimas? Kokia slidinėjimo įtaka bėgimo rezultatams? Ar įmanoma suderint bėgimą ir slidinėjimą?

Slidinėjant labiau treniruojamas kūnas

Daug kam žinoma, kad važiuojant dviračiu dirba 40% raumenų, bėgant 60%, slidinėjant net 80%. Tai yra gana natūrali išvada, nes čiuoždamas įdarbini ne tik kojas, bet ir rankas. Slidininkui kaip ir bėgikui labai svarbūs nugaros, pilvo, kaklo raumenys. Dėl intensyvaus darbo rankomis slidininkui reikia mažiau laiko praleisti treniruočių salėje spec. pratimams.

Mažiau kam žinoma, jog slidininkų deguonies įsisavinimas yra didžiausias tarp ištvermės sporto šakų. Elitinių vyrų slidininkų VO2 max (į plaučius patenkantis maksimalus deguonies kiekis per minutę, dalintas iš kūno masės) siekia 85 mI/kg/min, bėgikų 83. Tarp moterų skirtumas didesnis – 82 vs 72. Triskart „Tour de France“ laimėtojo Grego LeMondo deguonies įsisavinimas piko metu siekė 92.5 (aukščiausias bet kada fiksuotas dviratininkų tarpe), o daugkartinio lygumų slidžių čempiono Bjorno Dalio – 96. Dar šiek tiek statistikos: lenktyninių žirgų analogiškas rodiklis – 180, o sibirietiško šuns kinkinio varžybų metu – 240 ml/kg/min.

VO2 max nėra absoliutus rodiklis ir gali net demotyvuoti žemą VO2 max turinčius atletus siekti aukštesnių rezultatų varžybose. Pasiteisinama – kam stengtis, jei prigimtis nedavė gerų plaučių. Pamirštama, kad VO2 lemia ne tik genai, bet ir treniruotumas. Kuo daugiau treniruojamasi, tuo aukštesnis VO2 max. Dėl to dauguma sporto medikų sutaria, kad lygumų slidinėjimas yra geriausia „fitneso“ priemonė.

Klasikinio slidinėjimo ir bėgimo technikos yra gana panašios

Čiuožime klasikiniu stiliumi yra du svarbūs technikos elementai – atsispyrimas (angl. kick) ir slydimas (glide). Priklausomai nuo reljefo ir slidininko pajėgumo atsispyrimas gali būti dvižingsnis (diagonal stride), vienžingsnis ar paremtas vien rankų darbu lazdomis (double poling).

Martynas neseniai aprašė atsispyrimo nuo priekinės pėdos dalies niuansus bėgant. Čiuožiant klasikiniu stiliumi nori nenori atsispiri pėdos priekiu. Atsispirt kulnu stovint ant slidžių tiesiog neįmanoma (nebent lipama į kalną eglute). Tačiau pradedantys slidininkai turi tą pačią bėdą kaip ir bėgikai – jie nors ir atsispiria pėdos priekiu, bet trumpina žingsnį vengdami ištiesti koją atsispyrimo metu. Jei bėgimo metu tai susiję su nepakankamu kelio iškėlimu (papildoma pastanga), tai čiuožiant žingsnis trumpinamas dėl nepatyrimo, baimės, jog neišlaikysi pusiausvyros ar praslys slidė.

Tiesa, „ilgas žingsnis“ nėra savaiminis tikslas. Supaprastintai kai kurie teigia, jog čiuožiant reiktų atsispirt panašiai, kaip spiriant kamuolį – kuo labiau ištiesta ištiesta koja ir su maksimalia jėga. Tačiau tokia analogija trukdo suprasti, kad rezultatą lemia ne žingsnio ilgis, o greitis. Koja turi nusileisti ant žemės tuo metu, kai yra pasirengtusi kitam maksimaliam jėgos perdavimui. Per dažnas makalavimas kojomis greičio neprideda, o atima daug energijos. Kita vertus, specialiai ilginti žingsnį irgi nėra prasmės, nes per daug ištiesta koja bus sunku atsispirt.

Tiek bėgant, tiek čiuožiant atsispyrimo (kick) technikos tikslas – sutrumpinti kontakto su žeme laiką. Žemė slidininkui yra net didesnė pasipriešinimo jėga negu bėgikui. Dėl to slidininkas maksimalią atsispyrimo metu perduotą jėgą išnaudoja slydimui (gliding). Čia prasideda bėgikui „nežinoma teritorija“ – kaip išlaikyti pusiausvyrą, kiek ilgai slysti, kad neprarasti inercijos, kaip optimaliai panaudoti rankų jėgą ir pan.

Dėl kitokių sąlygų neišvengiami ir technikos skirtumai. Slidininkas labiau linksta į priekį, jo kūnas labiau susitraukia, kad pasiruoštų atsispyrimui lazdomis. Slidininkas privalo „pajausti“ slydimą. Kai kurie net lygina slidinėjimą su plaukimu – greitį lemia ne tiek jėga, kiek technika „slydimo“ momentu.

Dar labai svarbus momentas – bėgimui artimesnis klasikinis slidinėjimo stilius. Tuo tarpu žymiai greitesnis „čiuožėjo“ stilius gali būti naudingesnis dviratininkams ar riedutininkams, nes labiau paremtas jėga. Bėgant ir čiuožiant klasika svarbu atsipalaiduoti – atsispyrimas turi būti lengvas.

Slidinėjimo ir bėgimo treniruočių metodikos panašumai…

Žiemą dažnas bėgikas intensyvioms treniruotėms renkasi uždaras patalpas. F.O.C.U.S. treniruojasi Lengvosios atletikos manieže. Apšilimas lauke – Vingio parke, o intensyvios atkarpos dėl geresnio sukibimo bėgamos viduj. Turbūt niekas nesiginčys, kad lauke bėgt smagiau. Ir maniežą gaut nėra taip lengva.

Slidinėjimas gali būti gera alternatyva intensyvioms treniruotėms. Nemažai rimtų bėgimo trenerių žiemą siūlo auklėtiniams čiuožti įkalnių atkarpas. Santykis gali būti labai panašus kaip ir bėgimo – keliasdešimt sekundžių į kalną ir žemyn maždaug 30 minučių. Vystoma ta pati atsispyrimo technika tik su papildomu ištvermės elementu. Kylant į kalną slidėmis trumpėja slydimo fazė, dėl to visas dėmesys skiriamas teisingam atsispyrimui.

Ilgas bėgimo treniruotes irgi galima keisti čiuožimu. Vystosi aerobinis pajėgumas, ilgai slidinėjant kaip ir bėgant išsiskiria endorfinai (laimės hormonai), dega kalorijos.

Dažnai kyla diskusija, kokiu santykiu reiktų vertinti slidinėjimo ir bėgimo treniruotės laiką. Kadangi čiuožiant nuokalne kūnas ilsisi, manoma, jog treniruotės intensyvumas krenta ir čiuožti reiktų ilgiau nei bėgti. Kai kurie net išveda santykius – jei bėgi 2 valandas, tai čiuožti turi 3. Teko skaityt diskusiją, kur du patyrę sportininkai iki pamėlynavimo ginčijosi, ar santykis turi būti 2 vs 2.30 ar 2 vs 2.

Laikausi požiūrio, kad treniruotės trukmė priklauso nuo reljefo. Kilimas įkalne ant slidžių reikalauja žymiai daugiau pastangų negu bėgant, o leidžiantis atvirkščiai. Lygioje vietovėje apkrova kūnui išsilygina. Dėl to ir treniruotės laikas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į trasą.

Slidinėjimo ir bėgimo nuotolis priklauso nuo techninio pasirengimo. Įvaldžius atsispyrimo ir slydimo techniką su slidėmis visada nučiuošite daugiau nei bėgdami. Teko keliskart sudalyvauti Tartu slidžių maratone. Pirmą kartą neturėdamas techninių pagrindų 63 km čiuožiau lėčiau nei bėgdamas 42 km maratoną tais pačiais metais. Antrąsyk slidžių tempas jau viršijo bėgimo greitį keliasdešimt sekundžių kilometrui. Palyginimui – bėgimo maratono pasaulio rekordas 2 val 2 minutės (vidutinis tempas 2:52 min/km), o Tartu slidžių maratono 2 val 41 min (vidutinis tempas 2:33 min/km). Trumpesnėse distancijose skirtumai dar labiau išauga.

…ir skirtumai

Vieną skirtumą jau įvardijome – su slidėmis čiuožiama greičiau. Slidininkai taip pat labiau treniruoja raumenis, širdį. Slidinėjama TIK lauke su visom teigiamom pasekmėm – vitaminas D, grynas oras, nuotaika, didesnė trasų įvairovė, nereikia klampoti po sniegą ilgos treniruotės metu.

Prie teigiamų slidinėjimo aspektų galima paminėti mažesnę apkrovą sąnariams, keliams. Dėl to ne toks svarbus tampa sportbačių aspektas. Kai kurie profesionalūs bėgikai, patyrę traumą ar reabilitacijos laikotarpiu, sąmoningai renkasi slidinėjimą. Palaikoma sportinė forma, imituojami bėgimo judesiai. Pvz, JAV ilgų nuotolių rinktinės narys Bobas Kempainenas pasiruošė olimpiniam maratonui Barselonoje 1992 metais tik slidinėdamas. Ingrid Kristiansen, buvusi bėgimo maratono rekordo savininkė, garsėjo ilgomis slidinėjimo treniruotėmis gimtoje Norvegijoje.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad bėgimas yra kitokia sporto šaka – treniruojami specifiniai raumenys, kurie slidinėjant nejuda, čiuožime ir bėgime pasirenkama kitokia varžybų taktika.

„Kai grįžtu bėgioti pavasarį jaučiu, kad mano aerobinė parengtis ir jėga yra žymiai geresnės formos nei rudenį. Nepaisant to konversija iš slidinėjimo į bėgimą nėra lengva. Pirmas kelias savaites raumenys nedirba taip lanksčiai“ – blog‘e rašo vienas profesionalus bėgikas/slidininkas.

Dėl to iš dalies kaltos ilgosios treniruotės. Būtent jų metu žmogaus kūnas prisitaiko prie natūralaus bėgimo. Kelias valandas dirba visi reikiami raumenys, judesiai tampa laisvi, prisitaikantys prie tempo.

Taigi, mūsų Treneris ir dauguma kolegų yra teisūs – bėgti reikia ištisus metus. Bet jei labai norisi atsikratyt montonijos, pajausti greitį, pro ausis švilpiantį vėją, pasidžiaugti sniegu – slidės tikrai nepakenks, o kai kuriais atžvilgiais ir padės.

Prietarų gniaužtuose

Pabaigai prisiminiau pokalbį duše po baseino treniruotės.

„Savaitgalį turėjau nerealų patyrimą su slidėm“ – pasakojo Tomas.

„Jo jo, slidės yra gerai. Supratau, kad yra daug panašumų su bėgimu. Atsispyrimas, kojos technika“, – pastebėjo bėgimo fanatikas Mykolas. Tas pats Mykolas, kuris prieš metus į šuns dienas išdėjo mano erezijas apie slidinėjimą.

„Mykolai“ – klausiu. – „Kas nutiko, kad slides pamilai?“

„Ai, pasiskaičiau literatūros. Seniau nieko nežinojau apie slides, todėl ir „variau“ ant slidinininkų“ – žodžio kišenėj kaip visad neieškojo Mykolas. Tiesa, duše ir kelnių kišenių nebuvo, kad gerą žodį surast.

Paskelbta temoje Kita | Komentarų: 14

Lauktuvės iš Portugalijos #1: Bėgimo technika

2013 02 20 | Martynas

Kaip žinia, kiekvienais mielais metais mūsų klubas – F.O.C.U.S. running – neištvėręs lietuviško vasario nykuvos, susivynioja meškeres ir trumpam persikelia į Europos sportininkų žiemos sostinę – pietinę Portugaliją.

Apie tobulą orą, nesveiko skanumo vaisius, pusės metro skersmens medūzas, idiotiškas taisykles baseinuose, nesibaigiančią kovą su olandų pensininkais, susitikimus su Lietuvos olimpinėmis maratono žvaigždėmis, kibirais semiamus endorfinus bei neišmatuojamą džiaugsmą bėgti palei vandenyną, pagaliau išsivadavus nuo penkių sluoksnių “fufaikių” parašysime atskirai. O šiandien nutariau pasidalinti vienu dalyku, kurį parsivežiau iš poros, nedideliame miestelyje Monte Gordo praleistų savaičių.

Ar žinote, kai moterys sako “neturiu, kuo apsirengti”? Labai panašų pojūtį parsivežiau apie bėgimo batus. Nors jų turiu net 14 porų, jau dabar matau, kad “arsenalą” teks gerokai atnaujinti.

Dvi savaites, po du kartus per dieną, pradirbus tobulinant bėgimo techniką, staiga ėmiau ir supratau, kad didelė dalis mano turimų batų ne tik, kad netinka, bet ir trugdo bėgti efektyviai. Suvokiau, kodėl visada, bėgant į kalną pasąmoningai džiaugdavausi ir lygiai taip pat keikdavausi leisdamasis nuo jo. Įkalnė natūraliai priverčia bėgti teisingiau – kelį turi keltu aukščiau, pėda žemę paliečia labiau priekine dalimi, o ne kulnu. (jei tau koks idiotas sakė, kad reikia bėgti nuo kulno, turi oficialų mano leidimą jam spjauti į veidą, tada nusisukti, nueiti, sugrįžti ir spjauti dar kartą) Tuo tarpu bėgant nuo kalno, reikia dėti ypatingas pastangas norint nedaužyti asfalto kulnais.

Tačiau didžiausias darbas dažniausiai vyksta bėgant lygiu paviršiumi. Todėl čia labiausiai pasireiškia bėgimo technikos privalumai ar trūkumai. Aukščiau keliamas kelis užtikrina didenį žingsnį ir ilgesnį laiką ore, ko pasėkoje, kai jau koja galų gale nusileidžia, ji yra labiau po korpusu ir pagrindinis smūgis natūraliai tenka vidurinei arba priekinei pėdos daliai, pasiekiamas grakštus amortizacijos efektas, prarandama mažiau energijos susidūrimui su žeme, o pėda yra iš karto pasiruošusi atsispirti vėl.

Ypatingai minkšti, storo pado, su palaikymu (support) batai yra puikūs pagalbininkai saugant pėdas ir kelius, kol technikos nėra. Jai pradedant atsirasti, storas padas ir ypatingai “drop’as” (skirtumas pado storio tarp kulno ir priekinės dalies) pradeda atlikti gana svarbų neigiamą vaidmenį. Ne tik aš, bet ir kartu besitreniruojantys kolegos pastebėjo, kad kuo toliau tuo labiau norisi lengvesnių, plonesnio pado ir mažesnio drop’o batų. Plonas padas leidžia lengviau pajusti bėgimo dangą – minkštumas nebėra toks labai svarbus, nes teisingai dedant pėda, gaunamas natūralus amortizacijos efektas. Esant mažesniam drop’ui, kulnas daug mažesne jėga paliečia dangą – neprarandama aukso vertės susidūrimo energija.

Taigi, po ilgų kančių skaitant apžvalgas, ateinantį pavasario/vasaros sezoną, savo lentyną bandysiu papildyti tokiais batais:

New Balance 890v3. Dabar turiu v2 šių batų versiją. Jie puikūs. O naujas modelis turėtų būti tiesiog tobulas – dar sumažintas svoris ir drop’as.

Saucony Kinvara 3. Tai bus mano pirmieji Saucony batai. Pagal aprašymus, jie tikrai puikūs.

Varžyboms ir toliau liks patys tobuliausi batai pasaulyje – Adidas Adios 2. Maniežui – labai netikėtai smagūs – Under Armour Charge RC.

Istorijos šiukšlynan keliauja: dvi poros Asics Gel-Excel 33 (nesugebu atrasti jiems vietos po saule, jie nei greiti, nei minkšti, nei tinkami ilgoms distancijoms; neturi stabilumo ir greitai plyšta), Asics Gel-DS Trainer, Adidas adiStar Ride. Dėl Asics Gel-Nimbus, kurių dabar trinu jau bene ketvirtą iteraciją, aš, kaip sako amerikiečiai, dar esu “ant tvoros”.

Tiek šiam momentui žinių iš batų fetišo pasaulio.

Paskelbta temoje Ikvėpimai, Įranga | Komentarų: 42

Derlius: kur bėgti 2013?

2013 02 10 | Mykolas

Neregėtos bėgikų minios Danske banko Vilniaus maratone, papildomas tūkstantis užsiregistravusių bėgikų paskutinę Vilniaus Kalėdinio bėgimo dieną, atkreiptas didžiųjų rėmėjų dėmesys – atrodo, kad mėgėjų bėgimas pagaliau tampa nebe taukuotų ekstremalų pramoga, bet save ir savo kūną gerbiančių žmonių užsiėmimu. Renginių taip pat daugėja – susijungus Nike Aš Bėgu ir Vilniaus pusmaratoniui atsirado naujas superrenginys Vilniuje, o Kaunas ir Trakai sulaukė savų pusmaratonių. Tokioje gausoje nesunku pasimesti, todėl pamėginau trumpai aprašyti pagrindinius Lietuvos bėgimus. Visus iškart įspėju – apibūdinimai visiškai asmeniški, atspindi mano ir tik mano paties nuomonę. Jei nepatinka – parašykite savo aprašymą. Jei kažko neįtraukiau – arba pamiršau, arba nežinojau, arba nenorėjau blogai rašyti. Apie tai, kaip susidaryti savo asmeninį metų varžybų planą parašysime kada nors atskirai.

Po kai kurių bėgimų galima išvysti ir tikrų muzikos žvaigždžių

Aš pats vis dar medžioju asmeninius maratono rekordus, todėl mėginsiu bėgimus Lietuvoje derinti prie pasirengimų Bostono ir Frankfurto maratonams grafiko. Į jį tikrai pateks daug Lietuvos bėgimo taurės renginių (ypač Jonava, kurioje pasitikrinsiu savo pasirengimą Bostonui), trumpos distancijos Trakų ir Vilniaus pusmaratoniuose ir pusmaratonis per pagrindinį metų renginį – Danske banko Vilniaus maratoną. Metus tradiciškai planuoju užbaigti Vilniaus Kalėdiniame bėgime.

Lietuvos bėgimo taurės renginiai

Visus metus Lietuvos provincijoje vykstantys Lietuvos bėgimo taurės renginiai yra visiškai skirtingi, tačiau juos vienija vietos bėgimo mėgėjų entuziazmas. Kiekvienas bėgimas turi savo išskirtinumą – štai Rumšiškėse nubėgęs gausi lašinių, Jonavoje Kovo 11 proga išklausysi ūsuotų vyrukų iš grupės „16 hz“ atliekamos dainos „Tėvyne tu mano tėvyne“, o Kėdainiuose, gerdamas karštą arbatą apžiūrėsi vietos sporto mokyklą arba nemokamai pūkštelėsi į specialiai bėgikams rezervuotą baseiną. Taurės renginiuose trasoje susitiksi su Lietuvos bėgimo mėgėjų legendomis – Vidu Totilu, Almiru Kavaliausku ar Sada Bukšniene – bei nustebsi, kaip greitai tave lenkia vietinės sporto mokyklos auklėtinis (prabėgęs trasą normatyvui jis gaus dešimtuką). Bėgimo čipus, nubėgus pasirinktą atstumą, čia dažnai tenka gražinti, o numeriai pasitaiko ir medžiaginiai. Visi dešimt bėgimo taurės renginių skiriasi organizacijos lygiu, trasomis, tačiau bėgimo taurės organizatoriai padarė puikų darbą šiuos bėgimus susertifikuodami ir sukurdami bendrą rezultatų skaičiavimo sistemą – kiekvienas bėgikas įrašomas į duomenų bazę, jo rezultatai sumuojami, o paskutiniame metų bėgime paskelbiami nugalėtojai.

Bėk jei: nori patirti organizatorių nesugadintą bėgimo malonumą, Lietuvos provincijos egzotiką ir susipažinti su nuoširdžia tikrų Lietuvos bėgimo mylėtojų subkultūra, o po bėgimo išgerti karštos arbatos (ar net kažko stipresnio) po bėgimo. Bėgimo taurės renginiai labai tinka norint išbandyti save prieš rimtesnes varžybas.

Kauno pusmaratonis

Balandžio 21 d.

Kauno pusmaratonis yra pirmas rimtas bėgimo renginys laikinojoje sostinėje – o taip pat ir pirmas rimtas renginys 2013 metais. Apšilę su „Bėk už Kauną su Fazer“ VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ planuoja, kad pusmaratonis susidės iš keturių palyginti lygių ratų po Ąžuolyną ir Žaliakalnį. Startas, kaip ir kai kuriuose prestižiniuose bėgimuose bus duotas stadione. Kadangi tai bus inauguracinis bėgimas, sunku pasakyti, kokius ir kiek dalyvius pritrauks šis bėgimas, bet dalyvavę Bėk už Kauną prisimena, kad šalies sporto sostinėje entuziastingų bėgikų netrūko, o atmosfera buvo puiki.

Bėk jei: nori pasitikrinti jėgas prieš pavasario maratoną, esi laikinosios sostinės patriotas, nori pasigirti dalyvavęs pirmajame renginyje, ieškai lygios trasos asmeniniam rekordui.

General Financing Trakų pusmaratonis

Gegužės 12 d.

Dar vienas debiutuojantis bėgimo renginys – kitame gražiame Lietuvos kampelyje. Iki šiol Trakuose miesto šventės proga buvo bėgama aplink Totoriškių ežerą, dabar šio renginio tarp bėgimo taurės renginių nebeliko užtat atsirado General Financing pusmaratonis. Trakuose vasarą gražu, viduramžiškas miestelis taip ir šaukiasi bėgančių riterių ir neabejoju, kad pusmaratonis turėtų sulaukti daug – o tiksliau apibūdinti renginį ir pasirinktą trasą bus galima jau po šių metų.

Bėk jei: patinka Trakai, nori sudalyvauti pirmajame bėgime.

Vilniaus pusmaratonis / Nike Aš Bėgu

Gegužės 26 d.

Kai bėgimo renginiai dygsta vienas po kito, praėjusiais metais Vilniaus Vingio parke atsiradę Vilniaus pusmaratonis ir Nike Aš Bėgu jau atrodo kaip senbuviai. Pirmasis praėjusiais metais užpildė pavasario renginių nišą, o demokratiškas antrasis – tapo pirmuoju bėgimo renginiu gausybei rečiau bėgiojančių vilniečių (galbūt trasą pabaigė ne visi, tačiau specialių renginio marškinėlių gausa Vingio parko rodo, kad idėja pavyko). Šiemet abu bėgimai susiliejo ir rimtai pretenduoja tapti antru masiškiausiu bėgimu po Vilniaus maratono. Organizatoriai žada, kad bėgikai šįsyk iš Vingio parko turėtų ištrūkti ir į Vilniaus centrą tačiau trasa turėtų išlikti lygi.

Bėk jei: nori pasitreniruoti prieš Vilniaus maratoną, gauti proginius Nike marškinėlius, pasiekti asmeninį rekordą.

Druskininkų Puma ekomaratonas

Birželio 8 d.

Praėjusiais metais kai kas skundėsi, jog paskutinė Danske Vilniaus maratono trasa buvo su charakteriu. Tiems siūlyčiau prabėgti tikrai charakteringą trasą – Druskininkų Puma pusmaratonį, prie kurio šiais metais bėgimų organizatorius „Sporto renginiai“ pridėjo dar daugiau neasfaltuotų takelių ir prailgino iki viso ekomaratono. Regis, nesibaigiantys kalniukai bėgant neasfaltuotais takeliais Dzūkijos miške karštą (arba lietingą) birželio sekmadienį turėtų rimtai išbandyti net ir paties geriausiai pasirengusio bėgiko ambicijas. Druskininkai – vienintelis pavasario maratonas Lietuvoje (ir pirmoji 42.2 kilometrų alternatyva Danske Vilniaus maratonui) ir vien tai turėtų sutraukti ne vien žaliuosius bei vegetarus, bet ir įprastinius bėgimo mėgėjus, kuriems nerūpi asmeninis rekordas.

Bėk jei: mėgsti siauras, kalvotas, neasfaltuotas ir sunkias treilines trasas, mėgsti kelti sau vis sunkesnes užduotis, svajoji apie Druskininkų SPA ar vandens parką po finišo, tau nesvarbu asmeninis rekordas.

Danske banko Vilniaus maratonas

Rugsėjo 15 d.

Pirmasis Vilniaus maratonas su Maxima ženklu buvo taip stipriai reklamuojamas, kad jį įsiminė net tuo metu labiau alaus ir cigarečių santykiu kur kas labiau negu splitais tarp kilometrų susirūpinę ponaičiai (tarkime, aš). Tačiau bėgikų nebuvo daug. Pakalbintas vienas iš tuometinio maratono organizatorių man guodėsi , kad nesvarbu kiek reklamos ir viešumo renginys gavo, maratonininkų nedaugėjo, o dauguma dalyvių buvo tie patys bėgimo taurėse užsigrūdinę tradiciniai bėgikai. Pasipiktinę tuščiomis gatvėmis savivaldybės valdininkai kitais metais atsisakė uždaryti pagrindines gatves ir svarbiausias Lietuvos maratonas buvo ilgam iš miesto centro ištremtas į Neries pakrantes.

Kaip viskas pasikeitė. Praėjusiais metais pagaliau į Danske banko Vilniaus maratonas nespėjo rinkti registracijų, gausiai Vilniaus senamiestyje susirinkę stebėjo ir palaikė bėgikus bei pirmąkart sužibo viltis, kad daugiau nei 15000 Rygos ir Talino maratono dalyvių yra pasiekiama užduotis ir Lietuvos sostinei. Šiemet maratone turėtume sulaukti ir daugiau dalyvių, ir daugiau žiūrovų, o rekordus turėtų mušti ir gausiau nei paprastai dalyvausiantys svečiai. Žodžiu, pagrindinė šventė ir tiek – laukiame, kol dalyvių susikaups tiek, kad, kaip Rygoje ir Taline, bus galima uždaryti visą miestą ir bėgti nebe keturis, bet du ratus.

Bėk jei: mėgsti didelius ir gerai organizuotus bėgimus, žiūrovų palaikymą, bėgti miesto centre, prasibėgti kartu su dauguma Lietuvos bėgikų.

Nidos pusmaratonis

Rugsėjo 20

Kiniečiai rengia maratoną ant Didžiosios Kinų sienos, amerikiečiai – Nevados dykumoje ir kanjonuose, o Lietuvoje pati įspūdingiausia vieta, žinoma – Nida, kur jau kelerius metu vyksta tradicinis ir pastaraisiais metais išpopuliarėjęs Nidos pusmaratonis. Prisipažinsiu – niekada ten nebėgau, mat varžybos ten vyksta arba tiesiog prieš pagrindinį metų maratoną (kai norisi prabėgti išties labai greitai, kad pajusti maratono tempą) arba po jo (neminint dar ir tą patį savaitgalį vykstančios Lūžio taško konferencijos, kuri tikrai neprideda sveikatos). Dalyviai sako, kad trasa yra nepaprastai graži, sutraukia poilsiavimo sezoną uždarančius sportininkus bei savo Vilniaus maratono rezultatu nepatenkintus bėgikus. Kaip ir visi praėjusio sezono renginiai pernai Nida sulaukė bėgikų anšlago. Asmeniniam rekordui gal ir netiks, bet prisiminti bus ką.

Bėk jei: mėgsti ir kopas, gražius vaizdus, nebėgai pilno Vilniaus maratono (arba ten lengvai apšilai).

Bėk už Kauną su Gardėsiu

Spalio 6 d.

Pasirodo, kad atsigavusi Laisvės alėja puikiai sutverta ne tik restoranams bei pasivaikščiojimams, bet ir bėgikams. Nors daug nesitikėjau, bet praėjusių metų bėgimas Kauno širdyje mane nupirko puikia miesto centro atmosfera ir vaišingais Fazerio duonos pasiūlymais. Jei Nike Aš Bėgu tapo pirmuoju varžybose nedalyvavusio vilniečio startu, Bėk už Kauną panašiai išjudino kauniečius. Puikus būdas pabaigti žiemos bėgimus.

Bėk jei: patinka bėgti miesto centre, nori varžybomis pabaigti vasaros sezoną.

Vilniaus Kalėdinis Bėgimas

Gruodžio 29 d.

Šaltis ir pilnas pilvas pokalėdinis pilvas priverčia stverti bėgimo timpas, maukšlintis raudoną Kalėdų senio kepuraitę ir pasileisti žemyn Olimpiečių gatve. Seniausias Lietuvoje organizuojamas bėgimas praėjusiais metais sulaukė tokio neregėto anšlago (nors dalyvių rekordas, pasak bėgimo senbuvių, buvo pasiektas dar 1988 metais), kad trūkstamus medalius finišavusiems vėliau teko atsiųsti paštu. Iš praėjusiųjų metų pasimokę organizatoriai žada geresnę trasą, daugiau registratorių, šiltesnio maisto ir įvairesnę pramoginę programą. Mes gi rengiamės kaukes ir kantriai laukiame.

Bėk jei: nori pajudėti tarpušvenčiu ir sveikai užbaigti metus, jauti pareigą pademonstruoti tą nenaudojamą raudoną kepuraitę.

P.S. Keli tradiciniai renginiai nepatenka į Lietuvos bėgimo taurės sistemą, tačiau yra į ją panašūs savo entuziazmu ir autentiškumu. Atkreipkite dėmesį į Sausio 13 bėgimą, Medininkų estafetę, Aplink Žaliuosius ežerus, bėgimą su Živile Balčiūnaite, Kauno Kalėdinį bėgimą ir daugelį kitų, kuriuos galima rasti čia.

P.S.S. Kažką viena ausimi girdėjome apie organizuojamus Kauno maratoną ir Moterų bėgimą Vilniuje. Tai tik viena ausim.

P.S.S. Nors iki Iron Man rungties Lietuva dar nepriaugo, vasarą plaukti ir dviračius mėgstantys bėgikai galės varžytis net dvejuose triatlonuose – tradiciniame Kupiskio bei naujame Trakų. Apie šią sporto šaką ir bėgikų santykį su ja dar parašysime (aš ir piktasis bėgikas Martynas turime apie tai kardinaliai skirtingas nuomones).

Paskelbta temoje Pranešimai iš varžybų | Komentarų: 17

Ką aš kalbu, kai kalbu apie Murakami

2013 02 01 | Martynas

Jei skaitai knygas arba bent jau bendrauji su žmonėmis, kurie tą daro, tikrai žinai apie tokį madingą veikėją Haruki Murakami. Tai žmogus, bėgimo dėka sugebėjęs savo gyvenimą apsukti 180 laipsnių kampu, pasiekti užsibrėžtų tikslų ir parašyti krūvą milioniniais tiražais parduodamų knygų. Viena iš jų – bėgikams puikiai žinomas bestseleris “Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą”.

Jeigu kiekvieną kartą, kai ką tik bėgioti pradėjęs žmogelis manęs paklausia “ar verta perskaityti šią knygą?” man kas duotų po 1 centą, tai dabar turėčiau… well… kokius 2 centus.

Tačiau, kadangi man centų už tai vis tik niekas neduoda, (tam antram ferrariui teks turbūt susitaupyti pačiam) galiu savo nuomone apie šį šedevrą pasidalinti nemokamai.

Taigi, kas YRA ši knyga?

Tai, visų pirma – Haruki Murakami autobiografija. Lengvas, easy skaitymėlis apie įžymybės pirmuosius ir paskutinius žingsnius šlovės link. Ok.

Žvelgiant giliau, tai traktatas apie tai, kokią galią, naudojant teisingai, gali turėti bėgimas formuojant žmogaus gyvenimo filosofiją, kryptį ir struktūrą, vidinę ramybę. Pritariu jam pilnai – jei ne bėgimas, šį postą rašyčiau iš tam tikros įstaigos įsikūrusios Vilniuje, Vasaros gatvėje. (žinoma jeigu jie ten turi internetą ir aš kaip tik tuo momentu nebūčiau nubaustas už tai, kad pomidorų sriubą supyliau slaugei Zinaidai į chalato kišenę)

Labiau patyrę bėgikai ten galbūt net ras konkrečių įkvėpimų, padėsiančių jiems patiems siekiant rezultatų.

Tačiau!

Labai svarbu suprasti, kad “Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą” nėra bėgimo vadovėlis. Su visa derama pagarba, kad ir koks jis fainas bebūtų, kad ir kiek dešimtmečių bėgimo patirtį nešiotųsi po diržu, bėgimo prasme tas žmogus tėra užsikonservavęs pradinukas. Didelė dauguma jo minčių apie bėgimo techniką, treniruotes, ir t.t. rimtuose klubuose besitreniruojantiems bėgikams skamba primityviai, o pradedantiesiems gali būt net žalingi.

Taigi, mano kuklia nuomone, jei tau įdomi šio žmogaus asmenybė, skaityk šią knygą. Jeigu nori rimtos įkvėpimo dozės bėgimo tema – tokie veikėjai kaip Christopher McDougall, Scott Jurek ar net girtuoklis Ray Charbonneau gali tau pasiūlyti žymiai vertesnių leidinių. (apie juos skaityk kituose postuose)

Paskelbta temoje Knygos | Pažymėta Knygos, Murakami | Komentarų: 3

AU AU AU: Bėgikai vs. Šunys

2013 01 21 | Martynas

Piktasis bėgikas ir vėl čia!

Disclaimeris: Prieš pradėdamas, norėčiau pranešti, kad aš neturiu nieko prieš šunis. Taip, suprantu, kad yra žmonių, kurie neskaito disclaimerių, o jei ir skaito, tai ignoruoja, ir priims šį postą asmeniškai. Jei iš savo ilgametės “blogerio” karjeros kažką išmokau, tai kad dėl postų įsižeidžia tik tie žmonės, kurie pasamoningai jaučiasi kalti dėl jame keliamos problemos. Taip kad prieš užsiputodamas, pritūpk ir pagalvok, ar tikrai tu viską jau taip teisingai gyvenime darai?

Geriausias draugas. Bet ar visada?

Bėgikas gamtoje turi daug natūralių priešų: automobiliai, šviesoforai, dviratininkai, slidinikai, mamos su vežimėliais ir t.t. Tačiau niekas neprilygsta palaidiems šunims.

Su visa derama pagarba, šuns intelektas (aš čia taip primetu labai iš akies) panašus, kaip kokio, tarkim, ketverių metų vaiko. Suk kaip nori, o tokio amžiaus vaikai dar, švelniai tariant, nėra pasiekę proto išsivystymo aukštumų. Tai yra būtent ta priežastis, kodėl mes jiems neduodam į rankas mirtinų ginklų.

Deja, šuniukams ginklai priklauso pagal jų kūno konfigūraciją. Todėl, kai aš matau į mane atbėgantį masyvų cuciką, aš bijau, kaip kad bijočiau savo vaiko, kuris rankoje dėl kažkokių priežasčių laikytų revolverį, nepriklausomai nuo to, kad jam atrodo jog jis tik žaidžia.

Ir taip, aš žinau, kad būtent tavo Lordas, Atas, Batas ar kitoks Pūkis yra “labai protingas”, “niekada nekanda”, “dar niekada nėra nieko sužeidęs” ir “tik nori pažaisti”, bet, guess what, būtent vieną kartą iš tūkstančio tam Pūkiui aplinkinių dirgiklių konfigūracija susidėlioja taip, kad susisuka protas ir pirmykščiai medžiotojo ar namų gynėjo instinktai paima viršų. Tuomet yra kuriama statistika, kuri skelbia, kad per praėjusius metus šunys apkramtė 823 žmones. Iš jų buvo virš 500 sveikų, t.y. registruotų su šeimininkais šunų.

Miestas yra skirtas žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie važiuoja dviračiu, bėga, eina, šliaužia ar šuoliuoja ant vienos kojos. Visi kiti gyvūnai yra wellcome, bet jie čia yra svečio teisėmis, o už juos atsako šeimininkai, todėl jie privalo paklusti nustatytoms taisyklėms, kurios skelbia, kad a) šuva turi būti vedžiojamas už pavadėlio ir b) turi dėvėti antsnukį. Visi, kuriems atrodo, kad jiems taisyklės negalioja, siūlau neįsižeisti, jeigu, reikalui prispyrus, labiau trigger happy bėgikas pridarys augintiniui streso pripurkšdamas į akis ašarinių dujų arba, įvykus rimtesniam incidentui, priduos policijai, kad iškeltų atitinkamo pobūdžio bylą.

Pabaigai įdedu savo nuotrauką, jeigu staiga kiltų nenumaldomas noras ant ko nors paloti ;)

Paskelbta temoje Kita | Komentarų: 27