Nubėgiok savo šikną ir pasirenk maratonui (I)

Šis įrašas – įžanga serijai tekstų apie pasirengimą maratonui ir riebalų atsikratymą.

Pradėsiu nuo tiesos akimirkos – dauguma bėgikų pradeda bėgioti tam, kad numestų arba nepriaugtų svorio. Figūra, rezultatai, kova su stresu ar depresija yra rečiau pasitaikantys pirminiai impulsai ir daug kam jie tampa tik papildoma motyvacija.

Šita teta yra fanė

Tikri bėgikai žurnalą „Runners world“ perka pernelyg nežiūrėdami į viršelį. Tačiau dėl dėmesio su „Men‘s Health“ ar „Men‘s Fitness“  kovojantys žurnalo leidėjai ant viršelio talpina visokias antraštes, kurios patraukia pradedančiųjų dėmesį. Specialiai jas sekiau: „Nubėgiok savo šikną“, „Nauji metai – naujas tu!“, „Geriausias maistas kūnui“, „Pasitempęs ir be antsvorio“, „Lieknas ir stiprus“, „Tapk lieknas dabar!“ ir panašiai. Per praėjusius metus tik viena antraštė nedemonstravo lieknų bėgikų juosmenų ir nesiūlė numesti svorio, o kvietė prabėgti 5 greičiausius penkis kilometrus (tiesa, mažesnėsmis raidėmis rekomendavo būdą įsigyti idealų presą).

Ar impulsu tampa iš kažkur nugirstas faktoidas, jog iš visų ištvermės sportų bėgimas sudegina daugiausia kalorijų, ar draugų patirtis, ar tiesiog kur nors parke prabėgę idealiomis figūromis besipuikuojantys bėgikai – žmonės atranda bėgimą ieškodami būdo prarasti kelis ar keliolika kilogramų lašinių.

Bėgimo ir mitybos tema yra neišsemiama ir aš esu tikras, kad prie jos „Reikia bėgti“ bloge mes dar gausybę kartų grįšime. Galime diskutuoti – ir mes neišvengiamai diskutuosime apie svorio ir rezultato santykį, apie maisto papildus, apie tai, ką valgyti prieš, per ir po varžybų.

Tačiau kol dar nepamiršau, šioje kelių straipsnių serijoje pamėginsiu pasidalinti savo paties patirtimi kaip atsikratyti nepageidaujamo svorio ir tuo pat metu pasirengti maratonui. Tai nuostabus kelias ir aš nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie juo eis pirmąsyk.

 

Kodėl maratonas?

Kai savo draugams storuliams užsimenu, kad jiems reiktų nubėgti maratoną visuomet gaunu tą patį klausimą-  kuriems velniams? Juk svorio kontrolei užtenka tiesiog šiek tiek mažiau ryti (ta prasme, iš esmės mažiau ryti) ir šiek tiek daugiau judėti. O čia – maratonas, 42 kilometrai, „atsitrankantis stuburas“, „nesveika kojoms“ ir t.t. Gal užtektų tiesiog pasivaikščioti į darbą, užlipti kelis kaiptus arba, kaip siūlo draugas Martynas, sumesti „pachmielną skvošo partiją“ savaitgalį? Ar siūlymas bėgti maratoną neatrodo panašus į kiškių medžioklę iš granatsvaidžių?

Ne. Įdomią pamoką čia gali duoti bėgimo ristele (jogging) istorija. Billas Bowermanas, legendinis JAV lengvosios atletikos treneris ir Nike kompanijos įkūrėjas parašė knygą “Jogging”, kuri šeštajame dešimtmetyje sukėlė didžiulę bėgimo ristele bangą. Ristelininkai čiupdavo gaiviuosius gėrimus ir prakaituodavo lakstydami grupėmis, dėvėdami naujuosius Nike Cortez batelius. Tačiau po poros metų ristelės judėjimas mirė taip pat greitai, kaip ir atsiradęs. Atsirado kitų veiklų, kitų madingų dietų, dalis ristelininkų pradėjo bėgioti rimtai, o likusieji toliau liko sėdėti prie televizoriaus. Masinio bėgimo judėjimas JAV ir Europoje atsigavo tik devintajame dešimtmetyje ir jau turėjo labai aiškų sportinį pobūdį – mėgėjai rengėsi maratonams ir kitoms varžyboms naudodami ne specialiai jiems Bowermano sugalvotą bėgimą ristele, o profesionalių sportininkų naudojamus metodus.

Lietuviškas pavyzdys, į kurį atkreipė dėmesį mūsų Treneris, yra Lietuvoje žinoma sveikuolių judėjimo iniciatyva. Iškart po Nepriklausomybės didžiulį visuomenės susidomėjimą sukėlęs kvietimas gyventi sveikai, risnoti, grūdintis ir maudytis šaltame vandenyje (ir, beje, dėti indėlius į kažkurį Stašaičio „pensijų fondą“) sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo.  Nepraėjus nei porai metų sveikuolių gretos drastiškai sumažėjo, o dabar Kepenio vadovaujami keistuoliai padžiugina televizijas tik parodydami savo nuogus pasturgalius Baltijos jūroje prieš Naujuosius.

 

Teoriškai viskas teisinga – labai lėtai pabėgioti kelis kilometrus yra visiškai saugu, naudinga ir palyginti nesunku. Tačiau žmogaus galva taip jau surėdyta, kad mes turime turėti aiškią ir labai konkrečią motyvaciją. Grobį. Tik dėl jo mes išeiname iš savo komforto zonos: keliamės iš lovos ir bėgame į šaltą orą arba atsisakome naminio tiramisu po pietų. Galima sumotyvuoti mesti svorį – skaičiuoti kalorijas, gramus, glikeminius maisto produktų indeksus ir mėgautis nuo baltyminių dietų atsirandančiu prastu burnos kvapu. Galima sumotyvuoti rūpintis ir abstrakčia sveikata – nors paprastai, kai rimtai skundiesi sveikata, pradėti sveikai gyventi gali būti jau vėloka. Tačiau tai ilgai netrunka.

Žmogus mobilizuojasi tikslo pasiekimui ir pasiekęs savo norimą svorį jis nori atsipalaiduoti. Madingose dietose šis etapas apibūdinamas kaip „mitybos įpročių pasikeitimas“. Kitaip tariant – siūloma kontroliuoti save vardan pačios kontrolės. Tačiau daugumai tai reiškia atsipalaidavimą. Jis gali trukti ilgiau arba trumpiau, tačiau paprastai prarasti kilogramai sugrįžta, kartais ir su kaupu. Ir čia kalti ne kokie nors mistiniai „riebalų genai“, o mūsų pačių galva, gražinanti mus ten, kur buvome iki pradėdami siekti tikslo.

Fiziškai sveikam žmogui saugus pasirengimas nuo sofutės iki maratono užtrunka 6 mėnesius. Tai daug ilgesnis laikas, negu drįsta siūlyti bet kokia dieta. Skaičiuoji kilometrus, greičius, širdies pulsą, greitų treniruočių atkarpas. Atrandi gausybę naujų skausmų, malonumų, atsiranda naujų draugų, naujų interesų. Galų gale – patiri maratonu pavadintą nepaprastą kančią, euforiją ir pasididžiavimą peržengus savo fizines ribas. Mažėjantis svoris lieka tik vienu iš bėgimo akcentų – kaip savo knygoje „Maratono laukas“ rašė Ignas Staškevičius, po kurio laiko tiesiog nustoji juo kaip nors stipriau rūpintis. Pasirengimas maratonui iš tikrųjų pakeičia gyvenimo įpročius ir priverčia laikytis disciplinos, kuri galiausiai yra apvainikuojama rezultato.

Aš ten buvau

 

Gal paxmielnas bei apkūnus, bet užtat koks laimingas!

Kiek tik save prisimenu – visada turėjau kokių nors bėdų dėl antsvorio ir visuomet tuo buvau nepatenkintas. Visi pirmieji bandymai risnoti ir bėgioti buvo susiję būtent su mėginimu mesti svorį. Tačiau gana tikslus žinojimas kaip sveikai maitintis tam, kad nepriaugtum svorio ir liktum sveikas (visiems tuo rimčiau besidomintiems labai rekomenduoju knygą jos enciklopedinio turinio nelabai atspindinčiu pavadinimu „Naujoji optimalios mitybos biblija“) nepadeda kovoti su antsvoriu ir persivalgymais. Dar daugiau – kiekvienas nesėkmingas mesti svorį labai sumažina motyvaciją stengtis kitą kartą.

Tačiau prieš dvejus metus aš visiems laikams mečiau rūkyti, labai stipriai sumažinau alkoholio kiekį, padidinau  ir numečiau šiek tiek daugiau nei 20 kilogramų ir nubėgau svajonių maratoną. Apie pagrindinius mano atradimus – motyvaciją, treniruotes ir mitybą – kitame įraše.

 

Įrašas paskelbtas temoje Ikvėpimai, Pradžia. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

7 komentarai

  1. Merlynas sakė:

    Kiek man teko matyti net ir tie ‘rimtesni’ bėgikai neturi liekno liemens. Turiu omenyje pilvas neproprocingas palyginus su kojomis. Žiūri į blauzdas tai raumuo ištreniruotas, o į liemenį tai jis toks sukiužęs. Reiškia jeigu papildomai atsilenkimų nebus daroma tai bėgimu lašinio nuo pilvo ir neatsikratysi.

  2. Marius sakė:

    Ačiū už straipsnį! Tikrai įdomu, kad daug sveikuoliškų paskatų, dėl tam tikrų priežasčių sėkmingai užgimė ir taip pat sėkmingai numirė, o maratonas – ne. Reziumuojant mintį sakyčiau, kad tikslas turi būti: A) didelis, B) konkrečiai išmatuojamas (pasiekiau arba nepasiekiau), C) reikalaujantis kasdieninės disciplinos. Jei tikslas neturi bent vienos iš šių savybių jis yra pasmerktas. Arba kaip pasakytų Brian Tracy „tikslas turi būti toks didelis ir toks įkvepiantis, kad kasdieniniai rūpesčiai nesugebėtų jo užgožti“. Galbūt todėl didesnius tikslus lengviau pasiekti nei mažus? O dėl draugų tai mane nustebinai. Iš visų mano pažįstamų (iki tol kol tapau bėgiku) nebuvo nei vieno kuris pradėjo bėgioti dėl svorio! Iššūkis, ir tik iššūkis.

  3. Rima sakė:

    Labai super straipsnis. Niekada neturėjau problemų su svoriu, bet kažkoks vidinis įkyrus balselis vieną dieną mane išgynė bėgt. Iššūkis mestas. Deja, niekaip nepripratinu savęs prie griežtesnės mitybos, arba reguliaresnės. Niekada neatsisakau naminio tiramisu ar picos, ar lazanijos, ar makaronų… Uoj kaip pavalgyt gerai mėgstu. Aplinkiniai juokiasi, kad savo „ėdrumą“ išlankstau. Bet tai netiesa. Apie tamstos mitybą straipsnio labai lauksiu. ;)

  4. CinCas sakė:

    taip pat pradejau bėgioti ne dėl svorio metimo, tiesiog pusmaratonis atrodė ilga distancija ir norėjosi įveikti. Vėliau maratonas, dar vėliau ir ilgesnės distancijos. Ir šiaip bėgioti gan įdomu, pamatai kas miestuose vyksta, kalnuose – gamtoje pabūni. Gal išimtys patvirtina taisyklę?…
    Sutinku, kad tikslas yra svarbus akstinas laikytis nusistatyto tikslo. Tačiau, kai tai tampa tiesiog gyvenimo dalimi dar lengvaiu, nereikia nei galvoti, tiesog labai įprasta, kasdieniška ir sunku pagalvoti kad gali būti kitaip. Tas liečia tiek mitybą, tiek begiojimą (na ir dar begalę kitų sferų). Dalį mitybos pakeičiau dėl begiojimo ir bendro tonuso. Tiesiog pavalgius sunkiau virškinamo maisto(ne tai kad prieš pat begiojimą, bet apskritai) jautėsi, kad pilvas velkasi paskui. Kojos neša, o skrandis kažkaip atsilieka :( Teko ieškoti kodėl, eksperimentuoti. Kol atrandau kas tinka, o kas ne. Kaip tos energijos gauti, kad neryti cukraus, miltų ir gelių.
    Grįžtant prie motyvacijos…. atrasti jėgų ir valios begioti pliurzoje ar -10 C (o kur dar šiaurinis vėjas)yra tikrai sunku. Tikslo turėjimas tokiu atveju padeda arba kompanijonas, kuris laukia tavęs už durų toje pliurzoje ir jei nebėgsi, tai žinai, kad bus šikna išspardyta kai sutiks tave :)

    Ir dėkui už straipsnelius. Įdomu paskaitinėti.

  5. Tomas sakė:

    Na, tai kur tas ramybės neduodantis tęsinys? :) Auditorija nerimauja!
    Apskritai esu dėkingas reikiabegti.lt kolektyvui už puikią motyvaciją. Niekada gyvenime nesu bėgiojęs, bet kažkaip užsibūriau šituo reikalu ir ėmiausi jo. Dar tik kelios savaitės, bet miela ir malonu matyti, kad kaskart lipdamas ant svarstyklių jau palengvinu joms naštą. O jei dar pavyks ir kokiam bent pusmaratoniui pasirengt drauge su Jūsų patarimais, tai jau bus pranokti net optimistiškiausi lūkesčiai! :)
    Sėkmingų Jums startų ir rezultatyvių finišų bei kūrybinio polėkio rašant čia!

  6. Saulius sakė:

    Viskas, kas nenatūralu – yra kenksminga. Nepykite, tačiau tikrai nesu matęs nei vieno sveikai atrodančio maratoniniko. Arba sudžiūvę (o vyresniame amžiuje neturėti riebalų – greitas kelias į kapus), arba raumeningi arkliai, kuriems reikia kas 3 valandas „šertis“. Mes galvose turime susikūrę kažkokius iškreiptus išvaizdos stereotipus. Turi būti lieknas, raumeningas, stiprus :) Juokinga. Žmogui jau senokai nereikia lakstymų. Turiu galvoje – Afrikoje dar yra genčių, kurios „laksto“, tačiau kitose geografinėse platumose žmogus „nebelaksto“ jau virš 40 tūkstančių metų. Medžiotojai lakstydavo? Taip. Tačiau ne maratonus, o labai trumpas distancijas: kelis šimtus metrų. Kaip laukiniai grobuonys, puolantys grobį. Ar liūtai nutukę? O tigrai, vilkai? Ne. Ir niekada tokiais nebus. Nes gyvena savo gyvenimus, gyvenimus, kokius jiems atseikėjo gamta. Žmogus – ne žolėdis. O intensyviai laksto dažniausia tik žolėdžiai, nes tokia jų prigimtis – nuolat migruoti, nes jų maistas – nekaloringas, greitai suėdamas. Taip pat jie turi saugotis grobuonių. Tik mes, žmonės, esame civilizacijos aukos, todėl ir prisimąstom, kad „reikia lakstyti“ ar daryti kitokias nesąmones. Jei laukiniai žvėrys mokėtų kalbėti ir reikšti mums suprantamus jausmus, jie stebėtųsi, kodėl žmonės tokie idiotai. Gamtoje viskas turi vykti racionaliai. Mes ėdame šlamštą, todėl, be abejo, po to mums reikia lakstyti. Jei gyventume kartu su gamtos ritmu, valgytume tai, kas yra mūsų maistas, darytume tai, kam esame skirti, nereiktų jokių lakstymų nei fitnesų. Tai mano nuomonė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *