Maratonas, kokio nebus

Du balsai grumiasi, kai pradedu rašyti šį įrašą. Pirmas, silpnėjantis, yra kupinas adrenalino – norisi greitakalbe pasakoti apie kovą su savo silpnybėmis ir tūkstančius šaltą bei ilgą lietuvišką žiemą nubėgtų pasirengimo kilometrų. Norisi svarstyti pasirengimo niuansus, papasakoti kokia sudėtinga ir žiauri yra šio kalvoto maratono trasa ir kaip pasijauti Johnu Lenonu ir Justinu Bieberiu klausydamas spiegiančių Weselio koledžo merginų su užrašais „Kiss Me“.  Norisi nagrinėti savo pulsomačio duomenis ir keiktis, kad ilgi pasivaikščiojimai dieną prieš maratoną greičio man tikrai nepridėjo. Šis pasakojimas man vis dar skamba galvoje ir toliau skambės, kad ir kaip kaltai besijausčiau –į Bostoną mane atvedė ilgas kelias, kuriuo aš labai didžiuojuosi.

Tačiau kaip parašė patys maratono organizatoriai, tragedijos akivaizdoje 27 000 bėgijų asmeniniai išgyvenimai ūmai tapo visiškai nesvarbūs. Balsas, kurį prisiminsiu ilgiausiai yra visai kitoks – tai pasakojimas apie skausmą, beprasmybę ir liūdesį. Aš nemačiau kraujo – dėkui Dievui, kaip ir visi man pažįstami Bostone bėgę lietuviai žinią apie sprogimus sutikome jau namie. Tačiau taip, per žinias besisukantys tų vietų, kurias tik ką kirtai vaizdai sukuria nepaprastą artumo jausmą – aš išties tik ką bėgau Boylstono gatve ir, matyt, kaip ir kiti pieno rūgšties apsvaiginti bėgikai net ir po sprogimų būčiau nesusiorientavęs ir bandęs pasiekti finišą. Žuvo vaikas, sužeisti keli kiti vaikai, šimtai artimųjų pergalės prieš pačius save pasitikti atėjusių žmonių buvo išdarkyti kaip kokiam karo lauke.

Esu bėgęs kelis maratonus – Vilnių, Rygą, Hamburgą, Amsterdamą ir Berlyną, tačiau Bostonas yra su niekuo nepalyginamas. Ir net ne ideali  organizacija čia svarbiausia. Atvažiavus į registraciją tave pasveikina ne tik vietos bėgimo žvaigždės, bet ir savanoris, kuris padeda rengti maratoną daugiau kaip keturiasdešimt metų. Renginys vyksta Patriotų dieną ir visi žiūrovai užsiėmę už širdies sugieda himną. Bėgimas prasideda mažų miestelių keliukuose, tartum bėgtum nuo Aukštadvario link Trakų, o prabėgančius palaikymo šūksniais palydi vietos kaimelių gyventojai ir šalia įsikūrusių žymiausių pasaulio universitetų studentai.  Kai nepažįstami žmonės įsėda į autobusus tyla trunka tik mirksnį, o tada nepažįstamieji iškart pradeda pažindintis, dalintis patirtimi ir linkėti vieni kitiems sėkmės. Neregėtas dalykas – net prie išviečių formuojasi gražios, lygios eilės, o žmonės šypsodamiesi praleidžia tuos, kuriems į tualetą patekti reikia greičiau.

Palyginimą suradau tik kokiam trisdešimtame kilometre – pasijutau lyg kažkokiu keistu būdu patekęs į bostoniečių šeimos šventę – į ją įsileidžia kruopščiai atrinktus svečius, tačiau visa tai daroma ne dėl mūsų, ne dėl komercijos. Pirmiausia šventė svarbi patiems šio didžio miesto gyventojams. Pusė milijono jų (kas ketvirtas!)  išėjo palaikyti ir paraginti bėgikų, kurių dauguma mažiausiai metus rengėsi tam, kad galėtų patekti į maratoną, tūkstančiai aukojo pinigus bėgikų renkamai labdarai ar išėjo savanoriauti į trasą.

Kad ir kas būtų susprogdinęs tas kelias bombas – vienišas maniakas, nepatenkintas viešbučio darbuotojas, kairiųjų ar dešiniųjų pusgalvių gauja ar religiniai bepročiai – šėtoniškam planui įgyvendinti pasirinktas pats tinkamiausias taikinys. Bostono maratonas simbolizuoja visa tai, kas gera ir gražu yra Amerikoje – bendruomenės jausmas, sugyvenimas tarp etninių grupių, pagarba ir pasiaukojimas vardan kitų, labdara, savanorystė  – tiesiog Tvin Pyksas be bobų ir žmogžudysčių. Po galais, pažiūrėkite per televiziją – priešingai nei kokiame Irake, po sprogimų žmonės BĖGO link sužeistųjų, ieškodami kuo galėtų jiems padėti, nesijaudindami dėl savo kailio.

Ir tai atveda prie liūdnų apmąstymų apie ateitį.  „Žiedų valdovo“ pabaigoje, kai Frodas išplaukia kartu su elfais, su jais į Vakarus išplaukia ir visa magija – o skaitytojo gerklę sugniaužia graudulys: nebebus daugiau stebuklų, pilių ir burtų, gyvensime gal ir gerai, tačiau paprastai. Nebijosime orkų, bet išnyks ir stebuklingos elfų pilys… Po Bostono bombų ir maratonai nebebus tokie, kokie jie buvo – vienintelis masinis sportas, kuriame bet kas atėjęs gali patapšnoti per petį savo  mėgstamam sportininkui, sušukti jo vardą. Bostonas bus bėgamas, tačiau teritorijos bus aptvertos, o dvasia, kurią šis didis įvykis sugebėjo išsaugoti nuo tų laikų, kai jį bėgo 15 entuziastų bus kitokia.

Įrašas paskelbtas temoje Kita. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

8 komentarai

  1. Juozas sakė:

    Ačiū, Mykolai, už šitą post’ą

  2. Ramunas sakė:

    Suprantu daug emocijų ir skausmo. Bet maratonas nemirė. Po veik foresto sprogimo žmonės nenustojo eit į supermarketus. Po rugsėjo 11-osios toliau gyvavo dideli biurų pastatai, lėktuvai tebeskraido ir pusę pasaulio oro uostų vis dar neturi idiotiško skysčių draudimo. Maratonai irgi bus. Ir jie visi bus kitokie bet kokiu atveju. Tikiu, kad Bostono maratonas po šios nelaimės tik sustiprės. Nes gerų dalykų taip paprastai nesugriausi. Life goes on, Mykolai. O frodai, elfai ir kiti stebuklai yra pirmiausia mūsų galvose. Jie dar atgims, tikiuos. Stiprybės.

  3. Tomas sakė:

    Kaip tik vakar popietę po ankstesniu tekstu apie pasirengimą maratonui rašiau komentarą, kuriame su nekantrumu prašiau tęsinio. Tačiau vakare per CNN pamatęs košmariškus vaizdus iš Bostono, o lietuviškuose portaluose perskaitęs ten bėgusių lietuvių komentarus, netyčia „suvedžiau galus“, kad ir ten, ir čia matau tą patį Mykolo vardą (o ir „pachmielna“ veido išraiška nuotraukoje ankstesniame straipsnyje tapo atpažįstama). Tada jau ėmiau laukti kiek kitokio įrašo…
    Laikykitės, tautiečiai ir sėkmingai grįžkit namo, nes čia dabar Jūsų laukia dar labiau. Stiprybės suvaldant tą jausmų ir emocijų audrą savyje… O kito įrašo apie rengimąsi maratonui palūkėsim – kažkaip kantrybės resursai po vakar padidėjo.

  4. buržujus sakė:

    Esu gan stipriai įsitikinęs, kad kitais metasi Bostono maratonas bus dar galingesnis ir į jį susirinks dar daugiau žmonių. Solidarity, Pride & stuff. Amerikonskai moka masiškai ir gražiai paminėti nelaimę ir ją paversti bent jau gražesniu siekiu. Vizija, kad būtų geriau. Su visa reikiama pompastika ir patosu, aišku.

  5. saulius sakė:

    geriau būtų startą sprogdinę! jie tikrai nevispročiai.

  6. Begikas Nr-6 sakė:

    Kaip sekasi nubėgti maratoną? Visgi geriausias asmeninis rezultatas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *