Kodėl norisi bėgti?

Ar pamenate, kaip kažkada išbėgote pabėgioti ir po ilgų kančių pirmąsyk pasijutote gerai? Ar prisimenate tą džiaugsmą, tą nepakartojamą malonumą kurį tada jautėte? Ar vis dar jaučiate jį kai bėgate?

Mūsų bėgimo laikai gerėja, technika tobulėja, apranga ir batai tampa vis kokybiškesniais. Apsikarstę laikrodžiais, pulsomačiais ir išmaniaisiais telefonais mes galime ne tik pasakyti kokiu laiku bėgome praėjusį kilometrą, bet ir nuspėti kaip bėgsime ateinančio savaitgalio varžybose Jonavoje.

Tačiau aš nesu profesionalas ir jau tikrai niekada nebėgsiu pakankamai greitai, kad iš to pramaitinčiau savo šeimą, gaučiau ordiną ar nusipirkčiau namą. Bėgioju ne dėl to, kad kam nors ką nors įrodyčiau ar sulaukčiau milijono laikų feisbuke– turiu pakankamai kitų būdų įrodyti savo vertę ar paliudyti savo statusą. Man tikrai malonu, kad esu sveikas, pasitempęs ir lieknas, tačiau ir tai nėra pagrindinė priežastis, kuri mane išgina į lauką beveik kiekvieną dieną bet kokiu oru.

Aš bėgioju, nes tai man nepaprastai patinka. Bėgioju, nes tai man suteikia vieną didžiausių malonumų gyvenime. Bėgioju, nes kažkur giliai savyje žinau, kad aš (o gal ir visi žmonės, tikrai nežinau) esu bėgikas ir man tiesiog reikia bėgti tam, kad aš jausčiausi gerai.

Dauguma tekstų mūsų bloge apie pamatuojamą, suskaičiuojamą, rezultato siekiančią bėgimo pusę. Ji tikrai svarbi – žmogaus galva taip jau surėdyta, kad betiksles veiklas mes greitai metame. Būtent todėl aš netikiu bėgimu ristele – nukritus vienam kilogramui riebalų bėgikas ristele vėl vietoj risnojimo pasirinks čiaumojimą. Be to, bėgime yra tiek svarbių detalių – pasirinkus netinkamus batus galima nesunkiai susižeisti, nevartojant papildų – nusodinti širdį, laikantis netinkamo tempo – prarasti bėgimo malonumą dėl per didelio pulso, o netinkamai apsirengus – nušalti rankas ar susižeisti.

Tačiau, kai kas nors iš nebėgiojančių manęs klausia kodėl bėgioju, aš visuomet pirmiausia nusiunčiu nuorodą į mažytę eknygą, kurią prieš penkerius metus parašė mano geras draugas iš Talino Danielis. Jis rašo apie bėgimo atradimą ir apie atradimo džiaugsmą bėgant. Apie tą kitą, o gal ir pagrindinę bėgimo dalį. Čia kelios jos ištraukos:

„Saulėlydis yra laikas, kai bunda laukiniai žvėrys. Jie iškiša savo nosis iš po šakų ir uodžia orą. Netrukus jie išdrįs išbėgti ir prasidės labai įtemptas laikas tiek plėšrūnams, tiek jų aukoms.

Sutemus aš jaučiuosi susijaudinęs ir taip pat noriu bėgti. Aš nebijau tamsių miškų, jaučiuosi ten kaip namie. Аš jaučiuosi kaip vilkas. Todėl aš manau, kad mano protėviai nebuvo žemdirbiai, jie buvo medžiotojai“

„Saulėlydis yra puikus metas bėgti ir mieste. Vieną rugpjūčio vakarą aš bėgiojau mažame pajūrio miestelyje, kuris vadinasi Piarnu. Prarisnojęs pro romantiškus medinius ornamentais pagražintus namus aš pasiekiau plastikines naujųjų turčių vilas. Prieblandoje jos atrodė kur kas geriau nei iš tikrųjų. Kai kurie gyventojai kaip tik baigė plauti ir vaškuoti savo džipus.

Prie kryžkelių rinkosi jauni žmonės. Man pradėjo mojuoti viena mergina ir ja pasekė kiti. Žmonės pradėjo mane raginti: „greičiau, greičiau!”.

Netrukus pasiekiau tylesnes miesto dalis ir mano žingsniai skambėjo šalia šnabždančių sodų. Atsidarę langus žmonės sėdėjo savo svetainėse. Muzikos ir kalbų fragmentai sklendė tamsoje.

Grįžau į savo namus ir jaučiausi tarytum būčiau tik ką patyręs kažkokį keistą baletą“.

„Nesu specialistas, aš tiesiog žinau, kad bėgimas kažkaip veikia tavo galvą. Tu jausiesi puikiai. Tu atrasi sprendimus savo problemoms ir tu netgi apsvaigsi.

Žmonės sako, kad bėgiko svaigulys dažnesnis bėgant ilgus atstumus, tačiau aš maloniai apsvaigdavau jau po maždaug 5 kilometrų. Tai kur kas dažniau atsitinka šviečiant saulei arba klausant muzikos.

Bėgiko svaigulio negalėčiau palyginti su jokia kita man žinoma intoksikacijos forma. Iš visų džiaugsmų jis man labiausiai primena… na, tiesiog džiaugsmą. Tave tiesiog užvaldo visa apimantis gerumo jausmas. Kartais atrodo, kad galėtum bėgti amžinai. Vaizdai, kuriuos matai bėgdamas gatve ar gamtoje sugula į nuostabią seką, kuri lenkia pačius išradingiausius muzikos klipus. Jautiesi gyvas bei esantis čia ir dabar.

Žinoma, taip atsitinka ne per kiekvieną bėgimą. Kartais būni pernelyg pavargęs arba tiesiog galvoje sukasi pernelyg daug minčių, kad pastebėtum kūno siunčiamus signalus.

Bėgimas yra puikus įrankis spręsti įvairias problemas. Gal tai dėl papildomu deguonimi prisotinto kraujo, kuris atiteka į smegenis, gal dėl dar kažko, bet dažnai išbėgęs su galvos kamputyje tūnančia problema parbėgi suradęs jai kūrybišką sprendimą, nors apie tai pernelyg ir nesistengei galvoti“

E- knygą „Bėgimo užrašai“ su autoriaus iliustracijomis (anglų kalba) galima perskaityti paspaudus nuorodą čia.

 

Įrašas paskelbtas temoje Ikvėpimai, Knygos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

16 komentarų

  1. minda sakė:

    liux straipsnis

  2. Justinas sakė:

    Įkvepia … ir pačiam parašyti. Nes bėgioju pats su malonumu iš ties, tik sunku rasti žodžius tiems jausmas apibūdinti

  3. Jaroslav sakė:

    puiku, nuostabu, ačiū!

  4. Dainius sakė:

    Labai geras įrašas su dideliu motyvacijos užtaisu. Ačiū

  5. Evaldasd sakė:

    Tuoj tuoj išilaižau žaizdas ir vėl pasinersiu i „exploring everything by running“

  6. Nėra jokių pavadinimų, yra tik klausimai... sakė:

    Bėgioju nuo vaikystės, dabar jau turbūt 20 metų stažas. Prireikė nemažai laiko, kol sugebėjau žmonai paaiškinti kodėl. Atsakymas labai panašus kaip ir autoriaus straipsnyje. Žmogus yra žvėris. Jis privalo pasigauti maistą, jei jo nepasigauna, o gauna, jis suserga. Ir nesvarbu, ar fizinėmis ar dvasinėmis ligomis.

  7. Artiom sakė:

    Labai idomiai, aciu uz dalinimasi uz knygute.

  8. Gintaras Slavinskas sakė:

    Žiauriai geras motivacinis įrašas!

  9. PolkaDot sakė:

    Pasijaučiau tarsi pakliuvusi į slaptą užburtų žmonių ratelį, ką ten ratelį, visą ratą. Su romu ir kopūsto lapais ant kelių (liaudies medicina) skaitau tavo tekstą ir sakau jam „Taip! Taip! Taip!“. Išprotėję bėgikai.

  10. at sakė:

    Jaučiuosi panašiai, kai bėgu. Ačiū, nuostabus tekstas.

  11. Sable sakė:

    Labai smagu paskaityti būtent apie tuos jausmus atsirandančius bėgimo metu. Ir taip dažniausiai taip nutinka bėgant ilgesnes distancijas. Asmeniškai dažniau taip atsitinka kažkur po 10-12 km bėgimo. Įdomiai palyginta su intoksikacija, anksčiau nesusimasčiau ypatingai, kad tai galbūt yra susiję būtent su chemikalų išsiskyrimu. Jei pačiam reiktų apibūdint tą jausmą, tai apart tyro džiaugsmo į galvą ateina dar ir ekstazė bei euforija =) Kai tekdavo draugams aiškinti apie tai sunkoka buvo apibūdinti, dažniausiai vadindavau savotišku trečiuoju kvepavimu, čakrų atsiverimu ir panašiai :D Tikriausiai bėgimą, kai begikas yra patyręs šį jausmą ir vardan jo bėga, galima būtų priskirti priklausomybėms – tik tiek kad labai jau pozityvioms x)

  12. Tomas sakė:

    Daug teigiamų dalykų, bet ar galėtumėte išvardinti kokius nors minusus, juk turėtų būti kažkas neigiamo? Esu už saikinga bėgimą, bet saiką vertina kiekvienas individualiai, pagal fizinį ir psichologinį pasirengimo lygį. Tikslo siekimas, judėjimas ir aktyvumas žmogui reikalingi kaip oras, bet nesinorėtų perlenkti. Galbūt pasidalintumėte patirtimi kaip kontroliuojate fizinį krūvį? Suprantu, kad reikalingas sveikas maistas, vitaminai, pulsomatis, savikontrolė ir gal kiti faktoriai, kurių dar nežinau Tikiu, kad valios bėgti turiu, bet kas kartą nenoriu perlenkti galimybių ribos, kurios negaliu tiksliai identifikuoti ;-) Dėkui.

    • Mykolas sakė:

      Tomai, rašai į pakvaišusių bėgikų blogą. Nu nerandame mes tų trūkumų :) Būna nusilpsti – pavalgai vitaminų, susižeidi – pasigydai. Bet apie bėgimo trūkumus geriau klausk kokių nors triratukininkų :)

    • Tomas sakė:

      Zmogaus galimybes yra neribotos ir zmogus gali tobuleti iki begalybes

  13. Viktorija sakė:

    Sveiki,

    vakar jus atradau. Beieškodama naujų bėgimo batų. Senųjų užkulnys praplyšo.

    Ačiū jums. Jus paskaičiusi, gavau dar vieną progą iš savęs pasijuokt (o man paskutiniu metu labai pradėjo patikti tas dalykas – savironija – jaučiu, vienas sveikiausių vitaminų, kuriuos žmogus gali naudoti gyvenime).

    Aš reguliariai bėgioti pradėjau 2012 m. vasario 1 d. – vieną gruodžio dieną ar vakarą tiesiog pajutau kojose norą/poreikį/reikalą bėgti. Tyliai sau viduje išsikėliau tikslą – kad bėgimas man taptų taip natūralu, kaip rytinis ir vakarinis dantų valymasis dantų pasta ir šepetuku. Atrodo, pavyko. Gal netgi su kaupu – šiandien bėgimas man yra vienas didžiausių turtų, kuriuos savo gyvenime „turiu“, vienas didžiausių džiaugsmų ir malonumų, kuriuos sav0 gyvenime patiriu.

    Kaip jūs, ir kaip tas pats Haruki Marukami (užvakar nusipirkau, vakar „suvalgiau“), aš irgi beveik po kiekvieno pabėgiojimo užsirašau galvoje bėgimo proceso metu gimusias „filosofijas“.

    Be galo nuostabus suvokimas, kaip visa tai, ką sukelia bėgimas, yra visuotina ar kaip čia pavadinti – pradedantysis, mėgėjas ar profesionalas – rodos, mus rišanti bazių bazė yra viena ir ta pati. Tik kaip ją žodžiais išreikšti? :)

    Jums leidus – gal kam bus tiesiog smagus „perskaitymas“ šiandien prie pvz. rytinio puodelio kavos – pasidalinsiu kėliom ištraukėlėm iš savo rašliavų.

    Čia labiau iš tos „labai meninės“ pusės:

    „Kartais aš bėgu kaip dailininkas, flegmatiškais rankų mostais teptuku liedamas ant popieriaus lapo įvairias spalvas. Kartais bėgu kaip profesionalus maratono bėgikas. Kartais – kaip vaikas. Kartais bėgu kaip balerina, lengvais judesiais, orą “skrosdama”, tartum būčiau besvorė. Kartais – kaip femme fatale, pasirodydama, užburdama ir išnykdama. Kartais – kaip arši katė, dantimis ir nagais savo vaikus ginanti. Kartais skuodžiu kaip hiena, kaip liūtas, kaip antilopė, kaip gepardas – kaip strėlė tiesiai į taikinį. Kartais praskrieju kaip juoda audra, kaip viesulas. Kartais praplasnoju kaip drugelis. Kartais krypuoju vingiuodama uodega kaip laputė.

    Kartais, kai bėgu kaip dramblys, noriu bėgti drugeliu – kaip „tada“ kad bėgau. Bet pajuntu, kad negaliu – jaučiu, kad tą akimirką manyje glūdi ir išorėje skleidžiasi tik dramblio prigimtis, tą akimirką drugelis neegzistuoja, nėra jo „čia“. Tas drugelis yra praeityje, „toje“ praėjusioje akimirkoje. Net jei bandau iš dramblio straublio paversti drugelio sparnus, matau, kad jie jau nebe tokie, kokie tada buvo – juose nepanaikinamai įrašyti vėjai, kurie juos perskrodė, saulė, kuri juos gairino, lietaus vanduo, kuris juos išmaudė. Tada suvokiu, kad jeigu kada nors vėl ir skrisiu drugeliu, tai būsiu naujas drugelis, gimęs tą akimirką.

    …O kartais pajuntu, kad bėgu kaip viskas viename ir kaitalioju prigimtis tam tikrais atstumais pagal pajautimą. Šuoliai, žingsniai, šuoliukai, mostai, ritmas…Tada išgyvenu absoliutų bėgimo malonumą, tada mano pasaulyje – tik kvapni gėlėta vasaros pieva ir saulės spinduliuose besimaudantys drugiai.“

    O čia turbūt vėliau užrašyta, galbūt iš „labiau moteriškos“ pusės:

    „Kartais bėgdama taikau ir prieš tai minėtus dalykus, tačiau būtent koncentracijos išlaikymas į kvėpavimą mane galiausiai atveda į žodžiais neišreiškiamą bėgimo patyrimą, kurią smagumo dėlei vadinkime euforija (skaityk euforijos apibrėžimą iš Vikipedijos). Dar prieš perskaičiusi tai kažkieno kito užrašytą, kartą bėgdama pagalvojau, kad tai yra taip, kaip kad mylintis su mylimu žmogumi taip susilieji viskuo visame kame, kad abu kartu vienu metu patiriate orgazmą – kai, rodos, kad į lengvų debesų dangų pakylate kartu…Tik bėgime tą orgazmą patiri kitokios substancijos ir kitoje plotmėje“.

    Užsuksiu pas jus. Pasimokyti. Tai dar kartą ačiū ir laimingai.

  14. Inga sakė:

    Smagu skaityti šį straipsnį ir visą tinklaraštį. Juk dažnai savęs klausdavau kodėl man patinka bėgti-( dažniausiai bėgu 8-9 km), ir čia radau daug atsakymų. Labai ačiū už nuorodą būtinai perskaitysiu tą e-knygą. Man visų pirma malonu judėti ir tai daryti be jokio skausmo (kaip pvz sporto salėj-(gyme)). Aš bėgu nes vėl ruošiuosi pusmaratoniui, esu fizinės jėgos kol kas geriausiam taške, išvaikau tinginį, jaučiuosi kaip vaikas… na daug tų malonumų. Sėkmės rašant puikius straipsnius ir toliau;) Paragavęs bėgimo negali sustot. ;D

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *