Ir žiemą bėgti reikia

Bėgioti žiemą taip pat smagu kaip ir vasarą, tik reikia tam pasiruošti

Niekas neužduoda klausimo ar žiemą galima čiuožti slidėmis. Niekam nekeista, kad žiemą galima dideliu greičiu leistis nuo Alpių, kuriose siaučia pūgos, o temperatūra dažnai nukrenta žemiau 15 laipsnių šalčio. Tačiau vos tik išėjęs prasibėgti per lengvai apšarmojusį gruodą tuoj sulauki kultinio klausimo „Ar nešalta“? Daugelis nebėgiojančių net į trumpučio Kalėdinio bėgimo dalyvius žiūrėjo kaip į kažkokius ruonius, kurie susiėmę už tarpukojo sušoka į vandenį. O normalią 20 kilometrų ilgą treniruotę nebėgiojantys tuoj priskiria ekstremalų pramogoms šalia pūdytos žuvies valgymo ir šokinėjimo ant vienos kojos. Esu girdėjęs net kaip vasarą visai normaliai bėgiojantys žmonės žiemą meta bėgimą, mat galima persišaldyti.

Manau, kad čia dėl tos pačios tarybinės mokyklos palikimo – mat jei pradžioje bėgi dusdamas ir prakaituodamas kaip kiaulė, tada nebegalėdamas bėgti eini nusivilkęs drabužius ir galiausiai persišaldai. Kadangi jau išsiaiškinome, kad dusti bėgant nebūtina, tai laikas susitarti, kad ir žiemą bėgioti reikia. Dar daugiau –bėgimas lengvai snyguriuojant man yra vienas didžiausių malonumų. Tiesa, žiemos bėgimui pasirengimo reikia šiek tiek daugiau negu vasarą, kurį šį kartą ir aprašiau.

Kaip rengtis?

Svarbiausia bėgant šaltu oru – tinkamai apsirengti. Tačiau tai nereiškia, kad reikia ant savęs užsitempti šilčiausius sandėliuke rastus drabužius. Renkantis drabužius žiemos bėgimui paprastai skaičiuojama, kad palyginus su paprastais vaikščiojimo drabužiais bus maždaug 7 laipsniais šilčiau. Žiemos bėgiko apranga turi nepraleisti vėjo ir sniego, garinti prakaitą ir būti lengva. Todėl net ir sportiškiausio dizaino žieminiai vaikščiojimo drabužiai bėgikams netinka – jie prastai praleidžia prakaitą. Bėgiojimui nelabai tinka ir kalnų slidinėjimo drabužiai – jie gerai garina prakaitą, tačiau gaminami šiltesni (kad nesušaltum keltuve), labiau apsaugoti nuo sniego bei drėgmės (mat kartais nuo slidžių krentama) ir dėl to – žymiai sunkesni (nes turi mažai įtakos greičiui).

Arčiausiai kūno rengiamasi gerai prakaitą garinančiomis plonomis tamprėmis – jas parduotuvėse vadina Base Layer. Jas gamina iš polipropileno (labai gerai garina prakaitą, yra šiurkštesnis ir labiau tinka intensyvioms treniruotėms lauke), poliesterio (gerai garina prakaitą, yra minkštesnis, lėčiau džiūsta ir labiau tinka ilgoms treniruotėms) bei vilnos (prasčiau garina prakaitą, lėtai džiūsta, yra šiltesnė ir tinka labai šaltam orui arba žemo intensyvumo treniruotėms / pasivaikščiojimams). Base layer‘ius parduoda visi didieji  sporto, slidinėjimo ir slidinėjimo (ten naudojamas toks pats base layeris) įrangos gamintojai ir net specializuoti brandai (Patagonia, Falke ar layeriais garsėjantys Under Armour). Lietuvoje jų galima įsigyti tiek visiems sportams skirtuose Sportlanduose ar Winner Sport, tiek slidininkams skirtose parduotuvėse.

Reikia bėgti bendraautorius nėra Kalėdų senelis

Svarbiausias žiemos bėgimo drabužis – bėgimo striukė. Ji turi sulaikyti vėją, neišleisti pernelyg daug šilumos ir garinti prakaitą. Nuo šių trijų dalykų balanso priklauso ir tai, kokiai temperatūrai striukė skirta – tai paprastai nurodoma kataloguose arba ant pačios striukės.

Orui atšalus ant base layerio po bėgimo striuke dedamas dar vienas sluoksnis – įprastiniai sportiniai marškinėliai ilgomis rankovėmis. Ekstremalių šalčių atveju būtų gerai, jei jie būtų iš vilnos.

Bėgimo metu kojos dirba ir išskiria daug šilumos, todėl jos rengiamos lengviausiai. Esant aukštesnei temperatūrai užtenka ir paprastų ilgų sporinių timpų, temperatūrai kritus – naudojamos pašiltintos timpos. Tik kai pučia stiprus vėjas arba temperatūra nukrinta žemiau -10 reikalingos priešvėjinės kelnės  ir apatinis sluoksnis – timpos arba base layeris.

Bėgiojant šaltu oru labai svarbūs ir kiti dalykai – kepurės, pirštinės, kaklaskarės, kojinės, kaukės ir net antsnukiai. Dažniausiai jie taip pat būna pagaminti iš sintetinio pluošto ir nėra nei per šilti, nei per šalti. Gerai turėti kelis komplektus – vieną šaltesnį ir vieną šiltesnį. Tačiau šalikai bėgant nėra patogūs ir jų naudoti tikrai neverta. Stojus labai dideliems šalčiams vyrai dažnai rengiasi specialias pašiltintas trumpikės, o moterys – šiltesnes liemenėles.

Žiemos bėgimo aprangą gamina visi didieji gamintojai, bet kadangi mūsuose nėra specializuotų bėgikų parduotuvių, prieš perkant siūlyčiau įsitikinti, kad striukė ar kelnės tikrai yra iš, tarkime, Adidas, bėgimui, o ne vaikščiojimui skirtos drabužių kolekcijos. Iš specializuotų šaltam orui pritaikytos aprangos gamintojų aš išskirčiau Goretex audinio kūrėjus Gore – jie gamina nepaprastai brangius, bet neįtikėtinai kokybiškus ir ilgaamžius drabužius. Jų šaltį stabdančią Windstopper technologiją galima rasti ir ant brangesnių kai kurių kitų gamintojų (Adidas) striukių ir kelnių. Lietuvoje dar populiarūs ir gana nebrangūs bei pakankamai kokybiški skandinavų Newline žiemos sporto gaminiai, kurių galima užsisakyti per Tengrį.

Kūno temperatūra priklauso ir nuo pulso. Nepatyręs ir anaerobinį slenkstį greitai peržengiantis bėgikas greitai nusiims drabužius pakilus pulsui. Tuo tarpu lėtesniu tempu bėgantis treniruotas maratonininkas gali net sušalti (neseniai lėtu tempu pravedžiau pusmaratonį du pradedančius bėgioti bičiulius prie –10 ir žiauriai nušalau rankas). Todėl net prie žemos temperatūros per varžybose bėgikai paprastai bėga tik su timpomis, base layeriu ir marškinėliais.

Kaip rengtis kokiai temperatūrai?

Temperatūra apie nulį – įprastos ilgos timpos, base layeris, bėgimo striukė.

Temperatūra iki – 10 – šiltos timpos / base layeris ir kelnės, viršutinis base layeris ir bėgimo striukė

Temperatūra iki – 15 – timpos ir kelnės, viršutinis base layeris, sportiniai marškinėliai ir bėgimo striukė.

Labai žema temperatūra – kuo šilčiau :)

Ką autis?

Lietuviška žiema bėgikus supažindina su pačia įvairiausia danga: nuo patižusios pliurzos ir įšalusio gruodo iki lygaus it stiklas ledo. Tačiau miesto bėgikams dažniausiai tinka tie patys batai, kaip ir įprastai – parkai ir paupiai yra ilgainiui nuvalomi, o apledėjimus ir balas ilgainiui išmoksti aplenkti ar peršokti. Jei nori jaustis stabiliau – galima bėgioti stabilesniais išrantyto pado trail bateliais, tik reikia prisiminti, kad jie paprastai sunkesni ir ne tokie minkšti.

Kas kita – žiemą išbėgus į mišką. Čia visada pataikyti į pusnį, reikia ieškoti batelių, kurie pasiūti su drėgmės nepraleidžiančia Gore Tex medžiaga. Kadangi takeliai nėra stabilūs  – trail batai čia nepakeičiami, o minkštas sniegas suminkština jų atsitrenkimą į žemę.

O kokius penkis kartus per žiemą išaušta ir tokia diena, kai visi keliai visiškai apledija. Tada džiūgauja visi nepagailėję investicijų į sniegbačius (mūsuose žinomiausi Asics Arctic ir Ice Bug modeliai) arba prisukę vinukus į senus batus. Su šiais batais bėgimas yra kitoks – sunkiau atsispirti, mažėja greitis, tačiau saugiai jautiesi net ant pačio lygiausio ledo. Su sniegbačiais nepatogu bėgti per asfaltą, todėl paprastai juos miesto bėgikai aunasi tik dangai visai apledėjus.

Kojos bėgiojant šąla retai, tačiau atėjus esant didesniems šalčiams rekomenduotina dėvėti šiltas kojines. Dauguma žiemos batų gaminami specialiai pašiltinti. Yra ir specialiai užmiesčio bėgikams skirtų neperšlampamų kojinių.

Žiemos bėgimui tinkamus batus gamina ne visi didieji – į galvą dabar šauna tik didžiausieji Asics, Adidas ir Nike. Iš nišinių gamintojų labai esmingai išsiskiria naujoviškais dizainais garsėjantis žiemos sporto gigantas Salomon ir anksčiau minėti švedų Ice Bug – skandinavai vieną ar kitą dalyką apie šaltį supranta.

Geru žiemos bėgimo batus gamina skandinavai

Dar kelios bėgimo žiemą pastabos

Bėgioti žiemą dažnai yra net smagiau nei vasarą – ypač kai po žvaigždėtu dangum mėnesienoje lėtai sukūriuodamos leidžiasi snaigės, o po kojomis girgžda šviežiai iškritęs sniegas.  Pradžioje išbėgus visuomet būna kiek šalta, bet jau po pirmojo kilometro kūnas įšyla ir šaltis ima trauktis. Jei nėra stipraus vėjo, iki -15 bent valandą komfortiškai pabėgioti gali dauguma žmonių.

Tik pradėjus bėgti turi būti šiek tiek šalta. Jei būna šilta ar net karšta – vadinasi prisirengėte per daug ir nubėgus kelis kilometrus bei stipriai suprakaitavus kils pagunda išsirengti – o tai tiesus kelias į skausmingą nervų uždegimą. Žiemą bėgant svarbu nepamiršti nuolat judėti. Padarius ilgesnę nei kelių minučių  pertrauką šaltis įsiskverbia prie sušlapusių apatinių marškinėlių ir garantuoja persišaldymą arba skausmingą nervų uždegimą. Pradedantiesiems reikia prisiminti neišbėgti pernelyg toli ir nebėgti pernelyg greitai, kad netektų grįžti lėtai einant. Jei atsitiko taip, kad nubėgote per toli, pernelyg pavargote arba patyrėte traumą – geriau išsikviesti taksi ar užeiti kur nors pasišildyti. Namuose irgi rekomenduotina kaip galima greičiau persirengti.

Ekstremaliai žemos temperatūros irgi ne visuomet sustabdo bėgikus – pernai mūsų klubiečiai prie -25 net ilgą treniruotę sugebėjo ištverti, o aš kartą Astanoje daugiau nei valandą bėgiojau prie -30. Prisiminimai ne patys geriausi – pirmą pusvalandį kažkaip bėgosi, tada sušalo liežuvis, o tada jau stingti pradėjo ir visas kūnas. Po to prie tokio šalčio lauke darydavau tik penkių kilometrų apšilimą, o treniruotes užbaigdavau ant takelio. Apskritai bėgikų požiūris į bėgimą ant takelio – labai nevienareikšmiškas. Vieni ten net mielai rengia varžybas (Žr. Igno Štaškevičiaus knygą „Maratono laukas“). Kiti (pavyzdžiui aš) takelio neapkenčia gilia ir galinga neapykanta – mat retai rasi nuobodesnį ir labiau apgailėtiną užsiėmimą. Dviratis spininamas mažesnėmis apsukomis – todėl dar užtenka koncentracijos pažiūrėti kokį filmą, o štai bėgikui palaikyti koncentraciją sunku, todėl lieka tik nuobodulys.

Takelio reikia atsiprašyti tik tada, kai reikia prie didesnio šalčio padaryti intensyvias intervalines arba tempines treniruotes – mat Lietuvoje beveik visiškai nėra uždaros lengvosios atletikos infrastruktūros.  Tarkim vienintelis Vilniaus maniežas dienomis perpildytas lengvaatlečių, o vakarais nelygias maniežo grindis okupuoja vangiai kamuoliuką mušinėjantys apkūnūs teniso pradinukai. Tačiau jei kartais pavyksta į maniežą įsiprašyti greitai prisimeni, kad žiemą ten – geriausia vieta technikos ir greičio lavinimui.

Gydytojai sako, kad bėgimui žiemą neturėtų trukdyti ir lengvas peršalimas – jei nėra temperatūros ar bronchito prasijudėjimas lauke net padeda slogos atsikratyti greičiau. Tačiau tada reikėtų daryti  trumpesnes treniruotes, nesustoti bei labai saugotis vėjo.

Jei nešatės vandens ar elektrolitinį gėrimą – susipilkite jį į gertuvę karštą. Taip net ir po valandos galėsite gerti nesuledėjusį gėrimą. Esant žemesnei temperatūrai reikėtų nepamiršti ir kremo nuo šalčio – gerų galima rasti kad ir www.gydomojikosmetika.lt.

Tiek pastabų. O dabar baigiam teisintis ir marš į lauką.

Paskelbta temoje Įranga, Pradžia | Komentarų: 19

Kiek kainuoja bėgimas?

Kai buvau mažas berniukas – taip kažkur ties 35-tais savo gyvenimo metais – galvojau, kad bėgimas yra labai geras sportas nes a) jam nereikia partnerių ir b) jis yra pigus. Na ko gi ten gali reikti? Batų pora – taip, viena kita “maikė” iš spintos ir pirmyn – parkai ir gatvės nemokami.

Dėl pirmo punkto klydau žiauriai, dėl antro – dar žiauriau.

Ilgainiui bėgimo inventorius pavirto į savotiško fetišo objektą su atitinkamais išlaidų skaičiais. Tačiau tikiu, kad ne visi yra tokie nučiuožę. Šiame straipsnyje pabandysiu paskaičiuoti, kiek gi iš tikrųjų galima tikėtis išleisti priklausomai nuo įsitraukimo lygio.

Pradžiai keletas konstantų:

  • Apžvelgsim tik tuos scenarijus, kai žmogus yra tvirtai apsisprendęs sportuoti, tą daro reguliariai, įskaitant ir žiemą.
  • Skaičiuojamos kainos yra vidutinės, ne iš piršto laužtos bet ir nelabai moksliškai apskaičiuotos – vienžo “iš akies”, gal būt net į mažesniąją pusę. (jei netingėti, galima pagauti momentą, kai nusižiūrėtą įrangą vienoje ar kitoje paprastoje ar internetinėje parduotuvėje įsigysite už puikią kainą)
  • Batų nusidėvėjimas skaičiuojamas 1500KM. Esu turėjęs batų, kurie beldėsi į dausas jau po pirmųjų 500, bet apie tokius ekstrymus čia nekalbėsim.
  • Drabužių nusidėvėjimą skaičiavau dvejiems sezonams (2 metams), kitos įrangos – 4 metams.

Žemiau pateiktos lentelės iš šito online Excel dokumento.

Taigi:

Esu rimtai nusiteikęs pradedantysis

Bėgimo "karjeros" pradžiai užtenka ir vienos poros universalių batų

 

Bėgioju po 2-4 kartus, iki 40KM per savaitę.

Į varžybas dažniausiai nesiveržiu – manau, kad man “dar anksti”.

Klubam nepriklausau – gal kada nors vėliau.

Bėgimų matavimui turiu iPhone, ir man to užtenka.

Maisto papildų ir specialios kosmetikos nenaudoju.

Screenshot-2013-01-13_14.38.27

 

Užsikabliavęs, bėgimas darosi svarbia gyvenimo dalimi

Bėgiojant daugiau, norėsis atskirų batų greitoms treniruotėms ir varžybos bei specialių batų ruplėtu padu bėgimui miške.

Bėgioju po 3-6 kartus, iki 80KM per savaitę.

Sudalyvauju 2-4 varžybose Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse.

Bėgioju su klubu ar kitokia bendraminčių grupe.

Reikalingas rimtesnis treniruočių matavimo prietaisas.

Kartais naudoju maisto papildus ir kosmetiką.

Screenshot-2013-01-13_14.09.22

 

Galutinai nukreizėjęs

Bėgiojant daug, "pagrindiniams" batams reikės leisti pailsėti - reikės papildomų universalių batų. Karštą vasarą, gali norėtis ir lengvų batų miškui.

Bėgioju po 5-9 kartus, virš 80KM per savaitę. Kartais po porą kartų per dieną.

Varžybose dalyvauju bent kartą per mėnesį. Iš jų 2-4 užsienyje.

Bėgioju su klubu ar kitokia bendraminčių grupe.

Naudoju geriausia, ką gali pasiūlyti sportinių treniruočių matuoklių gamintojai.

Reguliariai naudoju maisto papildus ir specialią kosmetiką.

Screenshot-2013-01-13_14.04.45

Pabaigai

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių? Atrodo baisiai daug? Gali būti. Palyginimui galiu pateikti du papildomus skaičius iš savo asmeninės patirties:

Mėnesinės išlaidos alkoholiui iki bėgimo: 1000Lt.

Mėnesinės išlaidos alkoholiui pradėjus aktyviai bėgioti: 0Lt.

Do the math t’sakant ;)

P.S. apie bėgimo ir alkoholio santykį bus atskiras straipsnis. Sekite eterį.

Paskelbta temoje Įranga | Komentarų: 58

Karolis: Gyvybės ir mirties keliu su 150 cm ūgio bėgikais

Sausio 13 aukas pagerbė ir netradiciniai bėgikai

Šeštadienį aš (Karolis) ir gausybė bičiulių iš F.O.C.U.S. running dalyvavome tradiciniame bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Tai buvo jau 3-ios varžybos iš eilės – prieš 2 savaites bėgome Kalėdiniame bėgime, o praėjusį savaitgalį šturmavome Kėdainius.

Šis bėgimas yra idėjinis, o ne komercinis, todėl nereikėtų vertinti organizatorių pagal įprastus kriterijus. Tačiau iš jų pusės tikėtis, kad nuostabi bėgimo idėja ir atmintis įkvėps bėgikus sulaikyti visus išgertus energetinius gėrimus iki namų buvo naivu – dar gerą valandą prieš startą visos Antakalnio kapinių kalvos ir krūmai mirgėjo ryškiaspalvėmis bėgikų striukėmis. Bent keletas papildomų tualetų, manau, būtų pravertę.

Organizatoriai nesuvaldė ir chaotiškos starto procedūros – niekas nežinojo kur gi tas startas. Grūdosi minia, kurioje tvarkingai išsirikiavę stovėjo tik kariai. Pasimokęs iš praėjusių metų (tada likus kelioms minutėms iki 12 val. stoviniavau kažkur tarp žmonių, kai išgirdau starto šūvį) šiemet jau dešimt minučių iki dvylikos lūkuriavau minios priekyje, mat planavau bėgti greitai ir nuaidėjus šūviui nenorėjau lipti per kepurėtas jaunųjų šaulių galvas.

Iki starto likus kelioms akimirkoms fotografai pradėjo trauktis atgal, norėdami užfiksuoti starto procedūrą. Tai buvo ženklas visiems, kurių ūgis neviršija 150 cm, lįsti į priekį ir tikėtis pakliūti į žinių reportažus. Tikimybė, kad nuaidėjus šūviui kas nors gali atsidurti po minios kojomis taip pat ženkliai išaugo. Nutaisęs kuo rimtesnį balsą pamėginau nuvyti mažuosius bent jau toliau nuo priekio, tačiau mano įsakmus tonas buvo veiksmingas maždaug 10 sekundžių, todėl nusprendžiau nekvaršinti galvos ir susikaupti prieš bėgimą. Organizatorių nesimatė. Nuaidėjus šūviui visi pasileido gatve žemyn. Aukų, regis, pavyko išvengti – labiausiai nepasisekė gatvės viduryje stovėjusiai fotografei, kuri neįvertino kokiu greičiu į ją atlėks bėgikai ir liko viena prieš minią. Tikiuosi ji stipriai nenukentėjo. Mažieji šauliai, laimei, po kojomis nepakliuvo, tačiau jei starto organizavimo principai nesikeis, kitąmet galima sulaukti ir tragedijos.

Vaikai pozavo fotografams ir grūdosi į tūkstantinės minios priekį

Nesvarbu, treniruojiesi kasdien ar bėgi tik per fizinio lavinimo pamokas paliepus mokytojui – visi varžybas pradeda bėgdami stipriai greičiau nei reikia. Vieni sąmoningai tikisi atitrūkti nuo varžovų, gi kitiems tempą diktuoja užplūdęs adrenalinas. Po starto atsidūriau priekyje ir įbėgus į Kuosų gatvę bėgau lyderių gretose. Įsitikinęs, kad Darius iš F.O.C.U.S. bėga priekyje nusprendžiau nusiraminti ir netrukus sulėtėjau iki sau įprasto greičio.

Dar nepribėgus Žirmūnų tilto atkreipiau dėmesį į neįtikėtiną reiškinį – pėstieji, pamatę bėgikus, staiga tarsi prisiminė, jog pagerbti žuvusiuosius bėgant yra būtina ir išėję į važiuojamąją dalį puolė bėgti iškart už bėgimo lyderių, arba, prieš mane. Tokių prisijungiančių pėsčiųjų netruko visoje trasoje – ir už Žirmūnų tilto, ir prie Generalinės prokuratūros, ir prie Holliday Inn, ir prie Moksleivių rūmų, ir prie Panoramos. Daugumos prisijungiančiųjų ūgis buvo panašūs į tuos, kuriuos minėjau aprašydamas starto procedūrą. Maniau, kad jei tik galėčiau skirti laiko, labai norėčiau kiekvienam jų papasakot apie šio bėgimo prasmę ir apie tai, jog prieš 22 metus niekas negalvojo apie sukčiavimą ar trasos trumpinimą… Tikiuosi, tai padarys jų tėvai ar mokytojai.

Neskaitant nuolat prisijungiančio jaunimo, didžiumą trasos bėgau vienas, jau beveik įprastai vydamasis maždaug 50 metrų atitrūkusį „Šviesos karį“ Tadą Kavaliauską. Bėgant pro stoteles ar sankryžas kelis kartus pajutau į mane įbestus vairuotojų, kuriems budėję policininkai trukdė laiku aplankyti uošvienes ir anytas, ir viešojo transporto keleivių, kurių šąlančios kojos juos vertė trypčioti vietoje, žvilgsnius. Pasijutau geriau, kai vienas garbaus amžiaus ponas, akinius įsigijęs turbūt ten pat, kur juos pirko ir ministras pirmininkas, stovėdamas šalikelėje skatinamai plojo rankomis ir įkvėpė aukščiau kelti kelį. Pasigedau daugiau palaikančiųjų, mat žiūrovų parama trasoje tikrai įkvėpia. Gal ploti vienišam bėgikui ne taip smagu kaip būriui ir gal daugiau palaikymo sulaukė tie, kurie bėgo gausesnėmis pajėgomis man už nugaros.

F.O.C.U.S. running komanda bėgo trečiose varžybose iš eilės

Narbuto kalnas kiekvienais metais tampa labiau įprastas ir šiemet nepasirodė labai baugus – posūkyje ties Spaudos rūmais pirmąkart žvilgtelėjau atgal ir nepamačiau nei vieno atsivejančiojo. Susikoncentravau į raudoną tašką ant geltonų marškinėlių priekyje – deja, atstumas iki Tado mažėjo lėčiau nei norėjau.

Toliau trasa driekėsi Laisvės pr., L. Asanavičiūtės, A.P. Kavoliuko, Sausio 13-osios – bėgdamas jomis šeštadienį jaučiausi ypatingai pakiliai ir netrukau pamiršti starto procedūras ar tualetų trūkumą – tai pagarbos ir atminimo žuvusiems už Lietuvos laisvę bėgimas ir iškilminga atmosfera ėmė jaustis vis labiau. Spurtas prieš finišą ir po kelių sekundžių ant mano kaklo jau kabojo molinis bėgimo medalis. Ant grindinio betrypčiojančio Dariaus Sadecko šypsena išdavė, jog jam sekėsi puikiai – šiandien jis vėl buvo greičiausias.

Viską, ką aprašiau čia, keliais sakiniais papasakojau priėjusiai LRT radijo žurnalistei ir nukeliavau vaišintis ypač saldžia, linksmai nusiteikusių karių siūloma arbata. Netrukus finišą pasiekė ir kiti bičiuliai iš F.O.C.U.S. running, su kuriais atvėsdami dar aptarinėjome starto sunkumus. Šiemet ypač šauniai nuteikė puikus finišo zonos įgarsinimas ir pagaliau raiškiai kalbantis renginio vedantysis, mat ankstesniuose tradiciniuose bėgimuose komentavimas dažnai apsiribodavo vyresnės kartos vedančiųjų interviu su vis dar bėgančiais savo kartos draugais.

Prizus už masiškiausią dalyvavimą tradiciškai atsiimame mes

Stovint nebebuvo taip šilta, kaip bėgant, todėl su keliais kolegomis ilgai nelaukę šaligatviais pajudėjome starto link, kur buvome palikę automobilius. Kaip paaiškėjo vėliau, tai padarėme kiek per anksti, mat nespėjome pasidžiaugti gausiausiai dalyvavusios sporto komandos apdovanojimu – jį išdidžiai atsiėmė jaunieji focusiečiai. Tokį apdovanojimą F.O.C.U.S. running gavo jau antrą savaitę iš eilės – prieš savaitę tai nutiko agurkų ir ledų sostinėje.

 

Jautėmės šią svarbią dieną paminėję tinkamai.

Nuotraukos: www.Delfi.lt, www.15min.lt, www.lrytas.lt.

Paskelbta temoje Pranešimai iš varžybų | Pažymėta , , , , , , , | Komentarų: 7

Bėgikas vs. Visuomenė

ATSARGIAI: popiktis postas ahead ;)

Taip jau atsitiko, kad pradėjai bėgioti. Rezultatai kyla. Vieną dieną nubėgi 4KM. Kitą – 6KM. O po savaitės – kitos jau, žiūrėk, ir visus 10. Jautiesi puikiai – tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai. Didžiuojiesi. Postini savo pasiekimus į Feisbuką. Darbe su kolegomis pradedi šnekėti apie bėgimą. Vakare, po darbo, bare draugus nustebini atsisakydamas trečio bokalo, motyvuodamas tuo, kad žadėjai ryt ryte eiti pabėgioti.

Visi tavo pažįstami yra ekstazėje ir be galo už tave džiaugiasi? Taip? Ne!

Žmogus nesutvertas pralaimėti. Daugių daugiausia, ką smegenys gali sau leisti – tai pripažinti, kad nesi PASKUTINIS. Jei tu pradėjai sportuoti, jaustis geriau, drastiškai sumažinai alkoholio suvartojimą, esi gyvas priekaištas kitiems. Tu negali būti pranašesnis. Todėl VISADA atsiras tokių, kurie pradės suokti tą pačią klišinę, nuvalkiokitą dainelę apie sąnarius, širdį, kvėpavimą užterštu oru.

Nepasimesk ir nepasiduok: 9 iš 10 atvejų, taip šneka žmonės, kurių sportas apsiriboja kasmetiniu užsirašymu ir trimis vizitais į sporto klubą arba post-pachmieline skvošo partija (disclaimeris: aš nieko neturiu prieš skvošą – pats jį žaidžiau bene dešimt metų ir vis dar labai myliu).

Žinoma labai sunku ginčytis su žmogumi, kuris yra nuoširdžiai įsitikinęs, jog vos užsimauni sportbačius, sąnariai bematant nenatūraliai išsitempia, bet va sėdint ant šiknos jie magiškai gyja. Kad oras jo Šeškinės daugiabučio kambaryje kažkokiu stebuklingu būdu švaresnis negu Vingio parke, o butelis degtinės per vakarą yra sveikiau kūno kardio sistemai negu 100KM per savaitę.

Viskas nėra taip blogai. Niekas nesusimokys prieš tave. Geri draugai blogiausiu atveju tau sveikai pavydės. Tačiau bus ir atvejų, kai išgirsi kažką iš serijos “ok ok, pažiūrėsim, kas bus po metų, kai pareis keliai”, “prarastas žmogus, nebegalima normaliai išgert”, “apsimetinėja, kažką bando įrodyti”, ir t.t.

Tokiems aš visada prieš akis padedu mūsų trenerio pavyzdį. Žmogus visą savo sąmoningą gyvenimą aktyviai sportavęs, net sulaukęs 70 metų dar bėgioja maratonus tokiu greičiu, kurio dažnas dvidešimtmetis galėtų pavydėt. Pabandykit atspėti, kiek jis turi pakeistų sąnarių? Kiek bėdų su širdimi? Viršsvorio problemų? Dabar paimkite bet kurį savo pažįstamą septyniasdešimtmetį ir palyginkite. I rest my case.

Paskelbta temoje Ikvėpimai | Komentarų: 10

Vėjas, ledas ir sporto salė: LBT I etapas Kėdainiai 2013

Vienas iš puikiausių dalykų, kuriuos atrandi tapęs mėgėju bėgiku – kitoks pasaulio pažinimas. Berlynas maratonininko žvilgsniu atrodo visai kitaip negu euforiškomis „Love parade“ dalyvio akimis. Amsterdamas bėgant maratoną yra visai kitoks nei dalyvaujant tarptautinėje konferencijoje. Bėgti maratonus skirtinguose miestuose traukia ne tik rezultato troškimas, bet ir turistiniai sumetimai – turbūt niekada nesumanyčiau aplankyti Bostono jei ne didysis jo maratonas.

Tačiau, kaip atradau praėjusiais metais, taip galima perbraižyti ne tik didžiųjų pasaulio miestų, bet ir Lietuvos geografiją. Štai Kėdainiuose neteko nė sykio būti (nes, tiesa pasakius, kaip ir į Bostoną –  ko ten važiuoti?) – o štai prasidėjusi Lietuvos bėgimo taurė atvedė ir į pirmąjį etapą Lietuvos agurkų bei ledų sostinę.

Agurkų ir ledų davė ne visiems

Agurkų, tiesa, buvo tik geležinių, o štai ledo buvo ir pačiame mieste ir trasoje. Viltims, kad skriesime atremontuoto senamiesčio gatvėmis išsipildyti neteko. Startavus šalia įspūdingos sporto mokyklos (baseinas, uždara futbolo aikštė ir gera krepšinio danga!) kelias nuvedė į laukus, kuriuose dviem segtukais pritvirtintą numerį (registracijoje pasibaigė segtukai, kitąsyk reikia pasiimti jų pačiam) į visas puses blaškė sausio vėjas. Vėjas apskritai buvo svarbus varžybų dalyvis. Per apšilimą pasidavęs akimirkos silpnumui net susimąsčiau ar nevertėtų bėgti su lengva striuke – gerai, kad šalia bėgęs treneris greitai apmaldė. Tačiau išbėgus į tiesiąją vėjas tvojo į veidą visu stiprumu, kas iškart nuskuto kelias sekundes greičio. Po dar vieno posūkio – tas sekundes vėjas su kaupu gražino – nors taikiausi bėgti maždaug 3:50, mano Garminas jau netrukus rodė 3:35 kilometrui. Po dar vieno posūkio suprastėjo danga, kelias ėmė o nuo vėjo stiprumo numeris, atrodė, tuoj tuoj nuskris. Čia ir atėjo sulėtėjimas – antrame rate net iki 4 minučių. Paskui kelias vedė pro garažus, o akimirksniui buvo net visai susiaurėjęs ir pavirtęs į balas ir ledą, tačiau vėliau sugrįžo asfaltą ir išvedė iki pirmojo rato žymos.

Galų gale prabėgau pusėtinai (39:03). Smagu, kad nusikračiau kelis lenkti prikibusius bėgikus, tačiau nesmagu, kad vidutinis greitis buvo beveik toks pats kaip Vilniuje, kur bėgau dviem kilometrais ilgiau. Gal nebuvo ir pačiam į ką įsitverti. Martynas, kaip ir Vilniuje, nepavijo (nors buvo visai arti), o man buvo dar tolokai iki formos pilnai neatgavusio Audriaus. Akivaizdu, varžybų bėgiojimas kas savaitę negarantuoja geriausio rezultato – bet per daug skųstis irgi negaliu – forma dar ateis.

Na, o mielieji klubiečiai praskriejo puikiai. Ilgai lygiai bėgęs mūsiškis Darius Sadeckas aštuoniomis sekundėmis nusileido Mariui Diliūnui ir gavo sidabrą, o Karolis Urbelionis užėmė septintą vietą šįsyk pralaimėjęs Šviesos kariui Tadui Kavaliauskui, kurį prieš savaitę Vilniuje buvo aplenkęs. Vytas Bieliūnas šįkart finišavo trečias. Toliau šviesos greičiu progresuoja Remigijus Šnioka, kuris, palyginti su Kalėdiniu bėgimu nuskuto 10 sekundžių kilometrui (jo vidutinis greitis čia buvo visiškai  nerealūs 3:37 km/min) ir užėmė 13 vietą. Atrodo, kad šalia elito dar keli klubo sportininkai tuoj galės sudaryti labai stiprią treniruočių komandą – Karolis, Audrius, Remigijus ir Šarūnas yra puikūs rezultatų kalviai.

Pozuojame Daumantų reklaminei nuotraukai

Ir, aišku, smagu, kad F.O.C.U.S. running moterys pradėjo nebenusileisti vyrams.  Sveikinimai Teklė Emilijai laimėjus III vietos medalį, manome, kad auksas dar ateis (bergždžiai vijausi ją visą pirmą ratą). Ramunė pateko į dešimtuką, o vienuolikta – keturiolikta vietomis pasidalino kartu bėgusios Diana, Aira, Rūta ir Nadia. Apskritai iš mūsų grupės bėgo net dešimt moterų (kas gerai atsispindi ir fotografijose) ir tai nėra itin dažna mūsų bėgikų klubuose.

Geriausiam šeimos bėgikui

Dar smagu, kad F.O.C.U.S. running iš „Šviesos karių“ atėmė masiškiausiai varžybose dalyvavusio klubo titulą. Apdovanojimai vyko po ilgos pertraukos ir aš jų nesulaukiau (paviliojo Karmėlavos cepelinai), o paskui iš entuziastingų kolegų skambučių paaiškėjo, kad mūsų šeimoje yra vienas žmogus jau turinti bėgimo medalį ir tas žmogus nesu aš. Taip, linksmai savo malonumui prasibėgusi Aurelija Katkuvienė laimėjo antrąją vietą tarp V35 moterų. Štai toks tad pavyzdys mūsų dukrai – kas nuo pirmadienio iki sekmadienio bėgioja, o kas medalius laimi.

Rezultatai čia. Foto: F.O.C.U.S. running.

Paskelbta temoje Pranešimai iš varžybų | Pažymėta , , , , , | Komentarų: 1

Pradžia: Kaip bėgti lengvai?

Atsakymas labai paprastas – lėtai.

Nets pats storiausias paršiukas arba labiausiai naujagimio iškankinta gimdyvė gali susirasti savo tempą, kuriuo bėgti bus malonu. Net ir pirmąsyk nubėgti kelis kilometrus gali kiekvienas. Tačiau absoliuti dauguma pradedančių bėgikų bėgioja per greitai. Tai (ir netinkami batai) dažniausiai ir atgraso nuo begimo visus, kurie kažkada išbėgo ir apsisprendė, kad bėgimas ne man, nes dūstu, sunku ir dar skauda kelius ir pėdas.

Dauguma pradedančių bėgikų bėga per greitai

Kažkodėl dauguma nebėgiojančiųjų lietuvių mano, kad bėgikai yra kažkokie savo skausmu besimėgaujantys mazochistai. Tai, beje, unikalus skiriamasis postsovietinių šalių bruožas – Europoje, o ypač – Šiaurės šalyse absoliuti dauguma žmonių yra pamišę dėl įvairių ištvermės sportų. Aš manau, kad dėl to kalta sovietinė švietimo sistema. Nežinau kokie dabar fizinio lavinimo mokytojai, tačiau bent jau iki 1996 fizrukai darė viską, ką tik galėjo, kad mokiniai niekada patys nebėgiotų. Dviejų kilometrų normatyvą liepdavo bėgti iš esmės visiškai be jokio pasirengimo – atsistok ir žarink kiek kojos neša. Pradžioje raudavau iš vietos, užsikeldavau pulsą, pradėdavau dusti ir po trijų šimtų metrų stipriai sumažindavau greitį. Po kilometro – apskritai pradėdavau eiti nuleidęs galvą (kad niekas tos gėdos nematytų). Skausmas ir su pažeminimu sumišusi kančia mane kokiems penkeriems metams įtikino vengti bėgimo.

Lengvas bėgimas yra labai paprastas dalykas – tiesiog turi rasti priimtiną greitį, kuriuo tavo pulsas neužkiltų iki anaerobinės ribos bent jau iki paskutinio treniruotės ketvirčio. Tai dažnai reiškia bėgti tikrai lėtai – bėgti kilometrą per 6 – 7  minutes ar net dar lėčiau. Tačiau atradus – esu ne kartą bėgiojęs su pradedančiais bėgikais ir beveik visiems sunku patikėti kaip lengvai pavyksta nubėgti pirmuosius penkis kilometrus ramiu tempu.

Nuo skausmo apsaugo paprastas įtaisas – pulso matuoklis, kurių pigiausi kainuoja apie 100 litų. Vienintelis jo tikslas – matuoti širdies dūžius. Jis – pradedančiajam bėgikui yra daug svarbesnis negu greičio matuoklis, nes pasako kaip dirba jo svarbiausias raumuo – širdis. Juostis tą juostą aplink krūtinę nėra labai patogu, bet kol kas dar niekas nesugalvojo paprastesnio būdo (kažkas net įtaria gamintojų klastą – kam inovuoti, jei ir tai gerai tokius matuoklius perka).

Svarbiausi pulso matuoklio skaičiai yra du taip vadinami ventiliaciniai slenksčiai – aerobinis, kurio metu širdis pradeda dirbti apkrovos dažniu ir anaeorbinis – kai širdis jau nebespėja tinkamai deguonimi aprūpinti kūno ir išskirdama energiją gliukozė išskiria ir pieno rūgštį – o mums pradeda darytis ne šiaip sau šilta, o ne juokais sunku. Tiksliai nustatyti savo slenksčius galima specialių aparatų pagalba, bet apskaičiuoti galima ir pagal paprastą formulę- gerai lietuviškai šią temą yra aprašęs lietuviškų bėgimo blogų tėtis Maratono laukas, todėl ten ir paskaitykite.

Pradedant bėgioti treniruotę pradėti reikėtų šiek tiek žemiau pirmojo (aerobinio) slenksčio o baigti – šiek tiek aukščiau antrojo. Taip nubėgti reikėtų bent penkis kilometrus. Jei pulsas kyla pernelyg greitai – ne nuodėmė kelis šimtus metrų paeiti ir vėl pasirinkti greitį, kurio tavo pulsas bus mažesnis.  Bėgti mažiau negu penkis kilometrus (kad ir kaip baisiai pradinukui šie skaičiai skambėtų) – per lengva, raumenys negaus pakankamai apkrovos.

Bėgiojant dažniau pulsą pradedi jausti ir be pulso matuoklio. Jei apšilai, kvėpavimas paaštrėjo ir kalbantis su draugu kas sakinį reikia atsikvėpti – įžengei į aerobinę zoną. Jei kalbėti rišliais sakiniais darosi sunku, kvėpuoji pilna burna, kojos sunkėja – sveikas atvykęs į anaerobinę zoną. Jei galvoje dūzgia, kūnui sunku, į galvą įsimeta pagrįstas klausimas „kodėl aš čia bėgioju“, o krūtinę drąsko dusuliukai – artėji prie maksimalaus pulso ribos, kai laikas lėtinti arba stoti.

Tačiau smagiausi bėgimai man iki šiol yra ramūs 10 – 15 kilometrų atstatomieji, kai pulsas neperžengia aerobinio slenksčio ribos, nesibaigia gliukozės atsargos ir gali tiesiog medituoti, naikinti susikaupusį dienos stresą, klausytis muzikos ar gėrėtis apylinkėmis bei oru.

Paskelbta temoje Pradžia | Komentarų: 7

Kalėdinis bliuzas: Kalėdinis bėgimas 2012

Įvyko ilgai lauktas Kalėdinis bėgimas – pirmosios mano rimtos varžybos po sėkmingo Berlyno maratono.

Savo rezultatais – 12 kilometrus per 46:57 esu visai patenkintas. Nerandu tikslaus praėjusių metų rezultato, tačiau įtariu, kad tada nubėgau per kokias 29 minutes, o dabar nemirdamas sugebėjau aplenkti visą krūvą bendraklubių ir išbėgti iš 4 minučių kilometrui. Po maratono čia buvo mano pirmos varžybos – o per ligas lapkritį aš apskritai bėgau mažiau nei porą šimtų kilometrų. Be to per Kalėdinį periodą man tradiciškai sunku susilaikyti ir nuo maisto ir gėrimų pertekliaus ir, nors svarstyklių vengiu, įtariu, kad bėgau priaugęs kokius porą kilogramų (kurių aš ir šiaip jau nepasigendu). Todėl nors jaučiu, kad turėčiau bėgti šiek tiek greičiau, per daug nesijaudinu – iki Bostono liko dar trys su puse mėnesio įskaitant dviejų savaičių trukmės treniruočių stovyklą Portugalijoje ir tikiuosi, kad formą pasiekti dar suspėsiu.

Bėgti saulėtoje trasoje šalia gausybės bendražygių buvo retas džiaugsmas. Dalyvių nuo praėjusiųjų metų padidėjo beveik trigubai ir nuo Žalgirio stadiono Olimpiečių gatve pasileido ištisa minia – maždaug tiek pat, kaip per pirmąjį man 2009 metų Vilniaus maratoną. Nors žiemą dažną atsitiktinį bėgimo mėgėją sunkiai išviliosi iš namų, prie stadiono sutikau gausybę šiais metais bėgioti pradėjusių mėgėjų, kuriems tai buvo tik pirmosios varžybos po Vilniaus maratono. Jei naujieji bėgikai ir toliau taip stengsis manau, kad dalyvių pagausėjimo gali sulaukti ir labiau nišiniai „Bėgimo taurės“ renginiai, tarkim Kėdainiuose ar Jonavoje.

Bendraklubiai iš F.O.C.U.S. running pasirodė iš esmės puikiai – dalyvavimas veik septyniasdešimt procentų ir jautėsi treniruočių rezultatas – bent šeši bėgikai bėgo keliolikos sekundžių atstumu vieni nuo kitų. Treneris šįsyk nebėgo, tačiau dirbo išsijuosęs – kursavo per Žirmūnų tiltą ir trasoje išgaudė bene visus bei liepė lenkti: Mindaugui – Karolį, man – Mindaugą, Martynui – mane, Juozui – Martyną, Ramūnui – Juozą ir taip toliau. Stipriausių mūsų bėgikų rezultatai irgi įspūdingi – sveikinimai stabilią trečiąją vietą užėmusiam Dariui bei Karoliui, kurio rezultatai toliau nuolat gerėja – atbėgo 6 -as, aplenkė jaunąją Šviesos karių viltį Tadą ir ant kulnų mynė (tegu dar ir atsilikdamas dvi minutes) jau visai profesionaliems sportininkams. Nustebino ir Remigijus – vasarą Medinininkų estafetėje jį penkių kilometrų distancijoje  dar aplenkiau, o čia jis atbėgo jau beveik dviem minutėmis greičiau. Ką gi – bėgant Bostone reikės sekti ir kolegų, kurie bėgs Roterdame rezultatus ir mėginti nenusileisti!

Tačiau nors asmeniniai įspūdžiai geri kaip reta, pats renginys kaip paliko tokį įspūdį, kaip koks kartus Sičuano pipiras Kalėdinėje žąsyje. Žodis nervino yra turbūt pats tiksliausias apibūdinti gausybę smulkmenų, kurios temdė gausaus, gerai išreklamuoto ir iš esmės pavykusio bėgimo įspūdį. Ir čia aš kalbu ne kaip pašalietis, bet kaip Vilniaus maratono savanoris ir valdybos narys, kuriam dėl to labiausiai ir skauda.

Labiausiai nervino ne akivaizdžiausia problema – vėliau užsiregistravę negavo laiko matavimo čipų, o vėliau atbėgę – ir medalių (juos organizatoriai atsiųs paštu). Čia dar galima suprasti – ne kiekvienais metais dalyvių skaičius išauga beveik trigubai, o švaistyti pinigus papildomiems medaliams ribotame VŠĮ biudžete nėra. Gauti medalį paštu, tiesa, nėra pats maloniausias dalykas, bet kartą kitą galima ir atleisti.

Tačiau labiausiai nervino mėgėjiškumas. Trasos žymėjimas, vedėjų darbas, starto vėlavimai (žiemą!), strigusi apdovanojimų ceremonija, vėl suklupusi registracija (kai kas juokavo, kad prieš pat renginį buvo įmanoma užsiregistruoti tik „sovietiniu“ būdu – per pažintis arba gailiai kniaukiant registratūros merginoms į ausį) – mums ir vėl nepavyko užtikrinti ne tik tokio organizuotumo lygio, kokiu didžiuojasi Berlynas, bet ir tokio, kurį matėme nedidukame (4500) Paryžiaus priemiesčio pusmaratonyje lapkritį.

Taip, tiesa, Lietuvos publika gerais sportiniais renginiais neišlepinta – turim ir dviračių reisų, per kuriuos kas penktas susižeidžia, ir bėgimo varžybų, kuriose trasa atmatuota neteisingai. Tiesa, ir tai, kad kad „Vilniaus maratono“ organizuojami renginiai – geriausi Lietuvoje. Tiesa ir tai, kad kylanti bėgimo banga – didžiulė ir artimiausius trejus metus bėgikų tik daugės. Tačiau bėgikai rengiasi varžyboms mėnesius, pusmečius ar net metus: kenčia sunkias treniruotes, derasi su šeimomis, studijuoja pulsometro ir statistikos duomenis. Tiek laukę jie nori bėgti renginiuose, kuriuose organizacija nestringa, prieš startą nereikia jaudintis ar spėsi prie linijos, trasoje sužymėti kilometrai, medalius užkabina ant kaklo vos finišavus ir tada pasiūlo ne eilę prie poros karštos arbatos termosų – o dešimt termosų su karštu vynu, kava, arbata, keptais riešutais ir kalėdiniais sausainiais.

Visi mes – bėgimo renginių savanoriai ar tiesiog – visi bėgimo entuziastai, turime labiau pasistengti, kad mūsų renginys būtų geresnis ir lygiuotusi ne į tikrai mielus entuziastų rengiamus kaimo bėgimus (nežinau ar gali būti smagesnis renginys negu koks nors bėgimas Jonavoje arba Rumšiškėse, bet tai visai kitas žanras). Kitas išbandymas – Vilniaus pusmaratonis, kur žmonių bus, matyt, dar daugiau. Reikia susikaupti ir padaryti kai ką nebe mėgėjiškai, bet visiškai profesionaliai.

Rezultatai čia. Nuotrauka: Irmanto Gelūno / www.15min.lt

Paskelbta temoje Pranešimai iš varžybų | Pažymėta , | Komentarų: 1

Apie batus – brandai

Jei atvirai – tai tarp batų pasirinkimo kriterijų bene mažiausiai svarbus dalykas yra prekės ženklas. Nuožmi konkurencija yra gerokai suvienodinusi daugumos didžiųjų batų gamintojų kokybę. Tačiau sakyti, kad visi gamintojai vienodi – irgi negalima.

Šiaip jau populiariausi batai tarp rimtų bėgikų yra visi Asics gaminiai. Jei jau žodžiai „legendinis“ ir „kultinis“ kažkam panaudotini – tai ši japonų firmai, kuri batus olimpinių šakų sportininkams gamina nuo 1949. „Runners World“, populiariausias bėgikų žurnalas, pernai  apklausė savo žurnalų skaitytojus visame pasaulyje ir nustatė, kad pagrindiniai bėgimo bateliai 48 procentams bėgikų – Asics. Lietuvoje juos gauti (kaip  ir apskritai bet kokius bėgimo batus) nėra lengva – juos rimtai pardavinėja tik Winner Sport (šie turi ir pėdos tyrimo įrangą, tiesa, prie jos dažnai prileidžia arogantiškus pienburnius, kurie prikalba nesąmonių – bet čia jau atskiro įrašo tema) . Mėgstamiausi mano kada nors turėti batai yra net kelių inkarnacijų Gel – Nimbus, plokščiapadžiai užskaito Gel – Kayano seriją. Labai išpopuliarėjo ir mažai iškelti greitesniems bėgikams skirti naujieji Gel 33 serijos batai – Excell ir Volt. Puikiai bėgimo batams tinkama Gel technologija net ir lengviausiems batams suteikia minkštumo – jautiesi, kad bėgi minkštai, kaip sui dviračiu. ir šiaip japonai siuva patvarius, klasikinio dizaino bėgimo batus – pastaruoju metu Asics pradėjo kreipti dėmesį net į stilių.

Asics Gel Nimbus - ko gero geriausias mano pirkinys

Lietuvoje bene labiausiai prieinami batai yra Adidas – jų galima rasti daugumoje sporto visose parduotuvių ir net išparduotuvėse. Matyt, vokiečiai kitaip negali – jų įranga yra stilinga ir patikima, Formotion technologija suteikia minkštumo, o asortimentas yra labai didelis – nuo Tempo, Supernova Sequence iki nepaprastai minkštų Ride. Neseniai nusipirkau maratonams skirtus Adios 2– tai pats greičiausias batas, kurį kada nors esu turėjęs. Dar Adidas gamina keistus batus su spyruoklėmis (spyruokliniuose batuose specializuojasi Spiro) savo elitinei Porsche Design bėgimo batų serijai – bet tai toks labai jau keistas ir specifinis sumanymas už daug pinigų prabangos mėgėjams. Žodžiu Adidas – gera alternatyva Asics.

Trečias bėgimo batų gigantas pagal Runnersworld apklausą yra iš Bostono apylinkių kilę New Balance. Jų asortimentas gal kiek ir mažesnis, bet labai išieškotas. Labai stilingi. Kokybiški – giriasi, kad bet 70 procentų visko pagamina Amerikoje. Man jų modelis 890 – vienas mėgstamiausių treinerių, be to su jais puikiai nubėgau 2011 Amsterdamo maratoną. Pati firma atsirado iš to, kad gamino ortopedinius batus – todėl didžiuojasi gaminiais plokščiapadžiams ir bėgikams su aukšta arka. Lietuvoje NB gauti oficialiai neįmanoma.

NB Trail Minimus - ultralengvi batai

Panašus ir Brooks profilis: amerikietiški, gilios šaknys, patvarūs, daug dėmesio stiliui. Šitų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje mažai surasi. O gaila, nes turi puikų asortimentą- Glycerine yra puikus minkštas batelis, o su ST Racer 5 aš nubėgau du maratonus. Apie jų kartu su ultrabėgikais sukurtą PureProject pakalbėsiu kai rašysiu apie bėgimo batų filosofinius skirtumus.

Saucony irgi amerikiečiai, su dar gilesnėm šaknim. Jie bene pirmieji iš didelių gamintojų pradėjo akcentuoti batų lengvumą ir natūralesnį bėgimą (jų minkščiausio bato kulnas pakeltas vos 9 mm), todėl prasidėjus natūralaus bėgimo madoms jų Kinvara tapo vienu populiariausių batų tarp dažniau bėgiojančių natūralistų. Saucony į Lietuvą kartais atsiveža orientacininkų meka www.tengris.lt, todėl jie pas mus žinomi ir prieinami šiek tiek geriau.

Mizuno – dar vieni japonų sporto prekių gamintojai, be bėgimo batelių dar garsėja savo golfo ir teniso įranga. Labai technologinė kompanija – mėgsta pasakoti apie savo Wave smūgio absorbacijos metodiką, o jų kojos tipo nustatymo įranga internete ir mugėse būna pati įspūdingiausia. Pasirinkimas išsamus, kiekvieno skoniui ir platus, o geriausi bateliai – brangesni už kitų gamintojų. Man asmeniškai su jais nelabai sekėsi – vis užsiraudavau ant nepatogių, bet žinau, kam sekasi geriau.

Newton, K-Swiss, Merrell, Vibram, Scott, Inov – nišiniai ir mažiau žinomi bėgimo batų gamintojai – tačiau tai nereiškia, kad jie blogi. Runnersworld.com recenzijose galima rasti puikių recenzijų. Iš mažiau populiarių brendų išsiskiria bekelėms pritaikyti Solomon (šis prekės ženklas šiaip labai gerai pažįstamas snieglentininkams) ir inovatyvūs sportinės aprangos gamintojo Under Armour bėgimo batai. Visų jų Lietuvoje galima rasti tik visiškai atsitiktinai.

Na ir aišku Nike. Deja, Nike batų fanų tarp ilgų distancijų bėgikų rasite nedaug. Dievaži, aš nesuprantu, kodėl bemaž neribotus resursus ir ilgą su bėgimu susijusią istoriją turintis gigantas nenusiperka kokios mažesnės bėgimo batų firmos su visa technologija. Matyt rinkodarai stajerių nereikia – užtat Naikas parduoda galybę vaikščiojimui ir trumpoms distancijoms skirtų kedų. Nike retai remia ir rimtus maratonus (nors pradedantiesiems bėgikams skirti Nike run yra tikrai superiniai renginiai). Nors yra išimčių, bet jų batai iš esmės skirti neilgiems laisvalaikiniams bėgikams. Lietuvoje Nike vardą labiausiai gadina tai, kad kokį dešimtmetį sportinių prekių pardavėjai pardavinėjo pigius Nike sporto salės batelius vadindami juos „bėgimo batais“, o kai klientai skųsdavosi, skausmais, pardavėjai jiems pranešdavo, kad, matyt, dyla sanariai ir bėgimas tikrai ne jiems. Ne, su Nike krepšinio bateliais bėgioti irgi tikrai negalima – jie neskirti bėgiojimui. Man patinka nauji Nike natūralų bėgima akcentuojantys bateliai vidutinėms distancijoms – turiu Nike Free 2.0 porą ir su jais tikrai smagu apsukti 10 kilometrų Vingio parke. Pažįstu kelis bėgikus, kurie mėgsta Lunarglide arba Pegasus.

Lietuvoje surasite ir daug Puma bei Reebok bėgimo batų. Kiek žinau, Puma batai visai tinka trumpom distancijoms…  Nors, tiesa sakant, nežinau kodėl stajeriui verta pirkti nelabai vykusius batus, kai yra tiek daug pasirinkimo.

Paskelbta temoje Įranga | Pažymėta , , , , , , , , , | Komentarų: 78

Apie batus

Pastaruosius dvejus metus aš dažnai gerai suprantu kaip jaučiasi evangelizuoti
netikėlių į misiją su juodu kostiumėliu ir knygele išsiųstas mormonas. Bėgimo, kaip ir
tikėjimo žmonės ieško įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Tačiau
susitikus su bėgimo ieškančiu bėgiku pirmasis pokalbis visada būna maždaug
toks:

– Jojo, mačiau Feisbuke kažką… Tai tu bėgioji? Kaip sekasi?

– Gera, va prabėgau maratoną (pusmaratonį, varžybas, sunkią treniruotę) prieš kelias
savaites, dabar ilsiuosi.

– O tu toks ilgas/storas, tau sanariai nedyla?

– Ne, žmogus gimęs bėgti / pas mus niekam neskauda / neskauda kai ilgiau bėgioji ir raumenys susiformuoja (+ dar 5 minutės propagandos).

– O vat aš nubėgau 1 / 5 / 10 km ir man nuolat skauda kelius. Neįsivaizduoju kaip nubėgti daugiau.

– O tu kokiais batais bėgioji?

– Batai mano geri, krepšinio / teniso/ Reebok ir jie čia ne prie ko. O čia koks skirtumas?

Jei skauda kojas, batai dažnai būna prie ko

Taip, visos multimilijoninės sportinės avalynės industrijos džiaugsmui, batai yra didelis
skirtumas – ypač pradedantiems bėgikams. Lietuvoje bėgimo kultūra dar tik
formuojasi, todėl bėgiojama su šokinėti sporto salėse pritaikytais krepšinio
bateliais, į šonus išlankstytais teniso bateliais, moterys ypač mėgsta lengvus
gimnastikos batelius, o dažniausiai bėgioja paprastais kedais arba net crocsais.

Tiesa sakant, geriau jau, kaip pirmykščiai bėgikai visi bėgiotų basi. Man batų tema yra ypač skaudžiai pažįstama – esu aukštas bėgikas, o bėgioti pradėjau turėdamas visai
nemenką antsvorį. Bėgau, kaip ir dauguma pradedančiųjų, vilkdamas kojas ir
atsispirdamas nuo kulno. Ir iki pradėjau bėgioti su normaliais batais, esu
padaręs absoliučiai visas įmanomas klaidas. Pradžioje man apskritai  niekada nešovė į galva, kad bėgiojant kelių skaudėti neturėtų, todėl bėgiojau su paprastais kedais. Skaudėdavo dažniausiai kelius ir klubo sanarius – mausti pradėdavo tik išbėgus, o jei atstumas pasitaikydavo ilgesnis nei trys kilometrai – trasos nebaigdavau ir tada tekdavo
skelbti bėgimo pauzę.

Pirmoji mano rimtų „bėgimo“ batų pora buvo visiškai nudrengti teniso bateliai Wilson. Jie buvo minkštesni už įprastus inkariukus, o kadangi jiems buvo jau keli metai, tai ilgas bėgimas tiesiai nepritrindavo net pūslių (šiaip teniso batai paprastai gaminami taip, kad apsaugotų koją judant įvairiomis kryptimis ir nėra pritaikyti nuolatiniam judėjimui tiesiai). Tiesa, nuolat maudė pėdas – bet tai juk nėra pakankama priežąstis stabdyti treniruotę! Su jais atsisveikinau po to, kai po kažkokio eilinio pabėgiojimo perlūžo jų padas. Įkvėptas tokios puikios patirties nusipirkau dar vienus Wilsonus, bet šį sykį mirtinai trynė jau nuo pat pradžių ir to bėgioti su jais nepavyko.

Kurį laiką bėgiojau su pusiau sportiniais Reebok kedais. Šie veikdavo savotiškai – maždaug
iki 8 kilometro bėgimas buvo visai padorus, tačiau po to skubiai ir iš esmės įskausdavo keliai. Jei mėgindavau bėgti dar bent kilometrą – kelius skaudėdavo taip, kad paskui kokią savaitę nebegalėdavau net pagalvoti apie bėgimą.

Tačiau patys linksmiausi ir sveikatai žalingiausi batai mano bėgimo karjeroje buvo juodi Crocs botai. 2009 sausio pradžioje atostogavome vienkiemyje. Šalo ir buvo nepaprastai slidu. Iš namų nesinorėjo kišti net snapo, bet po kelių dienų užsisėdėdavau (ir apsirydavau) tiek, kad malkų kapojimas jau nebepadėdavo. Kadangi kedų pasiėmęs nebuvau, takai buvo slidūs, sumaniau bėgioti su botais ir dviem vilnonėmis kojinėmis (tikėjausi, kad šios viską šiek tiek suminkštins). Bėgiojau sniegu, o kai sniego privertė tiek, kad per – išbėgau į apledėjusius takus. Panašiai kaip ir su Reebokais iki tam tikro atstumo su crocsais bėgti būdavo visai komfortabilu, tačiau kažkuriuo metu tiesiog mirtinai suskausdavo klubo sąnarius.

Labiausiai įsimintinas bėgimas su šiais Crocsais tuo pat metu buvo ir rekordinis, arba, kaip dabar sakyčiau Personal  Best. Tuo metu dar rūkiau (galima net ir taip) ir baiginėjosi cigaretės. Kelias buvo užsingtas ir su mašina iki parduotuvės nuvažiuoti galimybių nebuvo (mus apskritai tekdavo periodiškai atkasti).  Suskaičiavau, kad iki artimiausios parduotuvės yra vos keturi kilometrai ir nusprendžiau ten nubėgti. Termometras rodė apie 14 laipsnių šalčio – tai dar ta riba, kurioje padoriai apsirengus galima bėgioti visai komfortiškai. Todėl pirmoji bėgimo dalis – iki parduotuvės buvo visai smagi. Šaltis, tiesa, žnaibė, bet kiek apšilęs kojas jaučiausi visai neblogai. Tačiau nubėgus iki Mikalavo parduotuvės (5 km) paaiškėjo, kad ji po Naujųjų metų taip ir neatsidarė.

Kaip rašo Alenas Carras knygoje „Lengvas būdas mesti rūkyti“, rūkoriai tikrai nėra silpnavaliai. Norėdami parūkyti jie gali daryti dalykus, kurie reikalauja didaus pasiaukojimo ir spartietiškos disciplinos.  Taigi čia aš sumaniau, kad man reikėtų nubėgti iki kitos parduotuvės Pivašiūnuose (dar 6 km) ir tada grįžti namo (dar 6 km). Iki tol daugiausiai buvau nubėgęs kokius 10 kilometrų. Nusileido saulė. Atvėso. Šaltis pradėjo kabinti pradžioje rankas, tada pilvą ir galiausiai – pėdas. Bėgant atšalo liežuvis, įsimetė kažkoks kosulys. Nušalo veidas.

Nubėgus iki parduotuvės paaiškėjo kodėl taip šalta – termometras rodė – 28. Čia aš padariau didžiausią klaidą – nusiėmiau pirštines ir nusprendžiau apšilti ir pailsėti. Jei neklystu, kaimiečių patarimu dar ir penkiasdešimt gramų išgėriau, kad geriau bėgtųsi. Tik išėjus bėgti atšilusios ir sudrėkusios slidininko pirštinės sustingo į ledą taip, kad jas nusiėmiau ir likusį laiką bėgdamas tryniau nuolat tryniau rankas ir šildžiau kvapu iš burnos. Tarsi to būtų maža, prasidėjo Crocs efektas – kojos atsidaužė į ledą tiek, kad skaudėjo jau nebe tik sąnarius, bet ir kelius, pėdas ir net nugarą.  Sukandęs dantis (ir visu garsu užsileidęs Mastodon albumą Crack The Skye“) klibikščiavau. O jau visai netoli namų mane užpuolė palaidas kaimynų vilkšunis. Kitą dieną gulėjau paslikas, o nebėgiojau visą savaitę. Užtai turėjau cigarečių!

Ne patys geriausi bėgimo batai

Ir prieš pat 2009 Vilniaus pusmaratonį nusipirkau pirmuosius savo Asics Gel – Nimbus. Visai netyčia radau kažkokioje išparduotuvėje.

Įrašų serijoje ‘Apie batus’ pamėginsiu apžvelgti kelis kriterijus, pagal galima rinktis bėgiojimo batus: pėdos tipas, treniruotės tipas, brandas, paminkštinti vs. natūralūs batai bei papasakosiu kur juo galima pirkti.

Paskelbta temoje Įranga | Pažymėta , | Komentarų: 2

Rudens bėgimas

Pasiekus parką šalia upės tampa tylu: neskamba net kūno dalelės. Dar nesigirdi kvėpavimo, batai ritmingai, bet tykiai sminga dar neįšalusion žemėn. Raumenys taip pat tyli kaupdamiesi pragysti tik už kelių kilometrų.
Užsimiršęs apturškia lietus. Kelio beveik nesimato, bet leki pakankamai greitai, kad nespėtum susimąstyti kur jis – kojos jaučia taką kaip Ariadnės siūlą medžių ir šešėlių labirinte.

Akies tinklaine slenka tas pats urbanistinis peizažas – tuščia sporto aikštelė, keistu neonu langus išsimarginęs bendrabutis, keli garažai, apytuštis tiltas. Anksčiau bėgdavau ir stebėdavausi kaip kitaip pamatai miestą. Dabar bėgioju tam, kad nepamirščiau kaip miestas atrodo iš tikrųjų.
Maža didesnių malonumų už bėgimą šviesią rudenio naktį.
Paskelbta temoje Ikvėpimai | Parašykite komentarą