Karolis: Gyvybės ir mirties keliu su 150 cm ūgio bėgikais

Sausio 13 aukas pagerbė ir netradiciniai bėgikai

Šeštadienį aš (Karolis) ir gausybė bičiulių iš F.O.C.U.S. running dalyvavome tradiciniame bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Tai buvo jau 3-ios varžybos iš eilės – prieš 2 savaites bėgome Kalėdiniame bėgime, o praėjusį savaitgalį šturmavome Kėdainius.

Šis bėgimas yra idėjinis, o ne komercinis, todėl nereikėtų vertinti organizatorių pagal įprastus kriterijus. Tačiau iš jų pusės tikėtis, kad nuostabi bėgimo idėja ir atmintis įkvėps bėgikus sulaikyti visus išgertus energetinius gėrimus iki namų buvo naivu – dar gerą valandą prieš startą visos Antakalnio kapinių kalvos ir krūmai mirgėjo ryškiaspalvėmis bėgikų striukėmis. Bent keletas papildomų tualetų, manau, būtų pravertę.

Organizatoriai nesuvaldė ir chaotiškos starto procedūros – niekas nežinojo kur gi tas startas. Grūdosi minia, kurioje tvarkingai išsirikiavę stovėjo tik kariai. Pasimokęs iš praėjusių metų (tada likus kelioms minutėms iki 12 val. stoviniavau kažkur tarp žmonių, kai išgirdau starto šūvį) šiemet jau dešimt minučių iki dvylikos lūkuriavau minios priekyje, mat planavau bėgti greitai ir nuaidėjus šūviui nenorėjau lipti per kepurėtas jaunųjų šaulių galvas.

Iki starto likus kelioms akimirkoms fotografai pradėjo trauktis atgal, norėdami užfiksuoti starto procedūrą. Tai buvo ženklas visiems, kurių ūgis neviršija 150 cm, lįsti į priekį ir tikėtis pakliūti į žinių reportažus. Tikimybė, kad nuaidėjus šūviui kas nors gali atsidurti po minios kojomis taip pat ženkliai išaugo. Nutaisęs kuo rimtesnį balsą pamėginau nuvyti mažuosius bent jau toliau nuo priekio, tačiau mano įsakmus tonas buvo veiksmingas maždaug 10 sekundžių, todėl nusprendžiau nekvaršinti galvos ir susikaupti prieš bėgimą. Organizatorių nesimatė. Nuaidėjus šūviui visi pasileido gatve žemyn. Aukų, regis, pavyko išvengti – labiausiai nepasisekė gatvės viduryje stovėjusiai fotografei, kuri neįvertino kokiu greičiu į ją atlėks bėgikai ir liko viena prieš minią. Tikiuosi ji stipriai nenukentėjo. Mažieji šauliai, laimei, po kojomis nepakliuvo, tačiau jei starto organizavimo principai nesikeis, kitąmet galima sulaukti ir tragedijos.

Vaikai pozavo fotografams ir grūdosi į tūkstantinės minios priekį

Nesvarbu, treniruojiesi kasdien ar bėgi tik per fizinio lavinimo pamokas paliepus mokytojui – visi varžybas pradeda bėgdami stipriai greičiau nei reikia. Vieni sąmoningai tikisi atitrūkti nuo varžovų, gi kitiems tempą diktuoja užplūdęs adrenalinas. Po starto atsidūriau priekyje ir įbėgus į Kuosų gatvę bėgau lyderių gretose. Įsitikinęs, kad Darius iš F.O.C.U.S. bėga priekyje nusprendžiau nusiraminti ir netrukus sulėtėjau iki sau įprasto greičio.

Dar nepribėgus Žirmūnų tilto atkreipiau dėmesį į neįtikėtiną reiškinį – pėstieji, pamatę bėgikus, staiga tarsi prisiminė, jog pagerbti žuvusiuosius bėgant yra būtina ir išėję į važiuojamąją dalį puolė bėgti iškart už bėgimo lyderių, arba, prieš mane. Tokių prisijungiančių pėsčiųjų netruko visoje trasoje – ir už Žirmūnų tilto, ir prie Generalinės prokuratūros, ir prie Holliday Inn, ir prie Moksleivių rūmų, ir prie Panoramos. Daugumos prisijungiančiųjų ūgis buvo panašūs į tuos, kuriuos minėjau aprašydamas starto procedūrą. Maniau, kad jei tik galėčiau skirti laiko, labai norėčiau kiekvienam jų papasakot apie šio bėgimo prasmę ir apie tai, jog prieš 22 metus niekas negalvojo apie sukčiavimą ar trasos trumpinimą… Tikiuosi, tai padarys jų tėvai ar mokytojai.

Neskaitant nuolat prisijungiančio jaunimo, didžiumą trasos bėgau vienas, jau beveik įprastai vydamasis maždaug 50 metrų atitrūkusį „Šviesos karį“ Tadą Kavaliauską. Bėgant pro stoteles ar sankryžas kelis kartus pajutau į mane įbestus vairuotojų, kuriems budėję policininkai trukdė laiku aplankyti uošvienes ir anytas, ir viešojo transporto keleivių, kurių šąlančios kojos juos vertė trypčioti vietoje, žvilgsnius. Pasijutau geriau, kai vienas garbaus amžiaus ponas, akinius įsigijęs turbūt ten pat, kur juos pirko ir ministras pirmininkas, stovėdamas šalikelėje skatinamai plojo rankomis ir įkvėpė aukščiau kelti kelį. Pasigedau daugiau palaikančiųjų, mat žiūrovų parama trasoje tikrai įkvėpia. Gal ploti vienišam bėgikui ne taip smagu kaip būriui ir gal daugiau palaikymo sulaukė tie, kurie bėgo gausesnėmis pajėgomis man už nugaros.

F.O.C.U.S. running komanda bėgo trečiose varžybose iš eilės

Narbuto kalnas kiekvienais metais tampa labiau įprastas ir šiemet nepasirodė labai baugus – posūkyje ties Spaudos rūmais pirmąkart žvilgtelėjau atgal ir nepamačiau nei vieno atsivejančiojo. Susikoncentravau į raudoną tašką ant geltonų marškinėlių priekyje – deja, atstumas iki Tado mažėjo lėčiau nei norėjau.

Toliau trasa driekėsi Laisvės pr., L. Asanavičiūtės, A.P. Kavoliuko, Sausio 13-osios – bėgdamas jomis šeštadienį jaučiausi ypatingai pakiliai ir netrukau pamiršti starto procedūras ar tualetų trūkumą – tai pagarbos ir atminimo žuvusiems už Lietuvos laisvę bėgimas ir iškilminga atmosfera ėmė jaustis vis labiau. Spurtas prieš finišą ir po kelių sekundžių ant mano kaklo jau kabojo molinis bėgimo medalis. Ant grindinio betrypčiojančio Dariaus Sadecko šypsena išdavė, jog jam sekėsi puikiai – šiandien jis vėl buvo greičiausias.

Viską, ką aprašiau čia, keliais sakiniais papasakojau priėjusiai LRT radijo žurnalistei ir nukeliavau vaišintis ypač saldžia, linksmai nusiteikusių karių siūloma arbata. Netrukus finišą pasiekė ir kiti bičiuliai iš F.O.C.U.S. running, su kuriais atvėsdami dar aptarinėjome starto sunkumus. Šiemet ypač šauniai nuteikė puikus finišo zonos įgarsinimas ir pagaliau raiškiai kalbantis renginio vedantysis, mat ankstesniuose tradiciniuose bėgimuose komentavimas dažnai apsiribodavo vyresnės kartos vedančiųjų interviu su vis dar bėgančiais savo kartos draugais.

Prizus už masiškiausią dalyvavimą tradiciškai atsiimame mes

Stovint nebebuvo taip šilta, kaip bėgant, todėl su keliais kolegomis ilgai nelaukę šaligatviais pajudėjome starto link, kur buvome palikę automobilius. Kaip paaiškėjo vėliau, tai padarėme kiek per anksti, mat nespėjome pasidžiaugti gausiausiai dalyvavusios sporto komandos apdovanojimu – jį išdidžiai atsiėmė jaunieji focusiečiai. Tokį apdovanojimą F.O.C.U.S. running gavo jau antrą savaitę iš eilės – prieš savaitę tai nutiko agurkų ir ledų sostinėje.

 

Jautėmės šią svarbią dieną paminėję tinkamai.

Nuotraukos: www.Delfi.lt, www.15min.lt, www.lrytas.lt.

Įrašas paskelbtas temoje Pranešimai iš varžybų ir pažymėtas , , , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

7 komentarai

  1. Martynas sakė:

    Jeigu taip atvirai, tai tikrai truputį neramu dėl tų vaikų sveikatos. Galėtų kas nors ir padaryti kažkokią pastangą juos atrūšiuot iš pirmųjų gretų. Ir normaliems bėgikams netrukdytų ir jų pačių sveikatai mažiau grėsmės.

  2. Marius sakė:

    O ko jūs trypiat tuos vaikus? Taigi nevaržybinis bėgimas! Ramiai parisnojau su vaikais kol atsivėrė koridorius, tada pasigavau patogų tempą ir nedroždamas savęs prasibėgau iki finišo. Man atrodo, kad didžiausias įspūdis būtų jeigu visi bėgimo klubo nariai, bėgtų krūvoje kaip kareiviai. Įsivaizduokit pasiimtumėte patogų tempą įkertama visiems klubo nariams, pvz.: 4:20 ir kaip traukinys lenktumėte visus iš eilės trasoje. Būtų nerealus vaizdas!

    P.S. tualetai buvo :)

    • Karolis sakė:

      Mariau, aš į tokius bėgimus žiūriu kaip į greitas tempines treniruotes ar mini varžybas, kuriose gali pasitikrint, kaip tau sekėsi treniruotis ir bėgti greitai man yra smagu. Tie, kurie bėga savo malonumui lėtai, lai ir risnoja – aš nieko prieš!
      Tavo aprašyta vizija yra labai puiki, tik mano manymu, labiau primena paradą nei bėgimą – sutinku, būtų gražu – gal net daugiau Karoliniškių pensininkų į balkonus išeitų ir paplotų, ypač, jei gražiai surikiuoti vaikai bėgtų kartu su kareiviais rikiuotės gale ir visiems šypsotųsi! Ir vaikai liktų sveiki, ir norintys bėgti greičiau nebijotų ant ko nors užlipti – win win! :)

      p.s. tualetų buvo ryškiai per mažai! :)

    • Simonas sakė:

      Bėgimas nevaržybinis, bet mano nuomone, bėgdami su maksimalia pastanga parodome pagarbą šiam įvykiui ir žuvusiems. Startui paorganizuoti tikrai pakaktų minimalių pastangų ištiesiant keletą stop juostų ir padalinant gatvelę į kelis sektorius, bei pažymint lentelėmis su užrašais – bėgikai, kariai, jaunimas, ar pan. Gal vienas iš bėgimo klubų galėtų pvz. tuo pasirūpinti kitąmet ? :)

    • Mykolas sakė:

      Aš pats ramiai risnojau nevaržybiniu tempu (ėmiau time outą po dviejų varžybų ir sunkios penktadienio treniruotės manieže), bet manau, kad nevaržybinių varžybų nebūna, pats vos susilaikiau lėkti (ačiū Ignui, kad palaikė kompaniją). Tačiau palaikau Karolį.

      Net jei mes patys ar visi kiti rimčiau bėgiojantys bėgikai ir lėktų tvarkingai, kaip kareivių kuopa varžybose vis tiek atsiras greitesnių ar lėtesnių bėgikų, kurie nuspręs trasos pradžioje lėkti. Todėl visose varžybose startą reikia kontroliuoti atskiriant lėtesnius bėgikus nuo greitesnių ir neprileidžiant vaikų. Kitaip, bijau, bėgimo gyvybės ir mirties taku gali vėl pateisinti savo pavadinimą. Reikės pamėginti įspėti organizatorius.

      P.S. Tualetų buvo per mažai, bėgikai myžo visur. Bet čia jau detalės :)

  3. Ignas sakė:

    Kaip išsišifruoja Jūsų komandos pavadinimas? F.O.C.U.S. running ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *