Vėjas, ledas ir sporto salė: LBT I etapas Kėdainiai 2013

Vienas iš puikiausių dalykų, kuriuos atrandi tapęs mėgėju bėgiku – kitoks pasaulio pažinimas. Berlynas maratonininko žvilgsniu atrodo visai kitaip negu euforiškomis „Love parade“ dalyvio akimis. Amsterdamas bėgant maratoną yra visai kitoks nei dalyvaujant tarptautinėje konferencijoje. Bėgti maratonus skirtinguose miestuose traukia ne tik rezultato troškimas, bet ir turistiniai sumetimai – turbūt niekada nesumanyčiau aplankyti Bostono jei ne didysis jo maratonas.

Tačiau, kaip atradau praėjusiais metais, taip galima perbraižyti ne tik didžiųjų pasaulio miestų, bet ir Lietuvos geografiją. Štai Kėdainiuose neteko nė sykio būti (nes, tiesa pasakius, kaip ir į Bostoną –  ko ten važiuoti?) – o štai prasidėjusi Lietuvos bėgimo taurė atvedė ir į pirmąjį etapą Lietuvos agurkų bei ledų sostinę.

Agurkų ir ledų davė ne visiems

Agurkų, tiesa, buvo tik geležinių, o štai ledo buvo ir pačiame mieste ir trasoje. Viltims, kad skriesime atremontuoto senamiesčio gatvėmis išsipildyti neteko. Startavus šalia įspūdingos sporto mokyklos (baseinas, uždara futbolo aikštė ir gera krepšinio danga!) kelias nuvedė į laukus, kuriuose dviem segtukais pritvirtintą numerį (registracijoje pasibaigė segtukai, kitąsyk reikia pasiimti jų pačiam) į visas puses blaškė sausio vėjas. Vėjas apskritai buvo svarbus varžybų dalyvis. Per apšilimą pasidavęs akimirkos silpnumui net susimąsčiau ar nevertėtų bėgti su lengva striuke – gerai, kad šalia bėgęs treneris greitai apmaldė. Tačiau išbėgus į tiesiąją vėjas tvojo į veidą visu stiprumu, kas iškart nuskuto kelias sekundes greičio. Po dar vieno posūkio – tas sekundes vėjas su kaupu gražino – nors taikiausi bėgti maždaug 3:50, mano Garminas jau netrukus rodė 3:35 kilometrui. Po dar vieno posūkio suprastėjo danga, kelias ėmė o nuo vėjo stiprumo numeris, atrodė, tuoj tuoj nuskris. Čia ir atėjo sulėtėjimas – antrame rate net iki 4 minučių. Paskui kelias vedė pro garažus, o akimirksniui buvo net visai susiaurėjęs ir pavirtęs į balas ir ledą, tačiau vėliau sugrįžo asfaltą ir išvedė iki pirmojo rato žymos.

Galų gale prabėgau pusėtinai (39:03). Smagu, kad nusikračiau kelis lenkti prikibusius bėgikus, tačiau nesmagu, kad vidutinis greitis buvo beveik toks pats kaip Vilniuje, kur bėgau dviem kilometrais ilgiau. Gal nebuvo ir pačiam į ką įsitverti. Martynas, kaip ir Vilniuje, nepavijo (nors buvo visai arti), o man buvo dar tolokai iki formos pilnai neatgavusio Audriaus. Akivaizdu, varžybų bėgiojimas kas savaitę negarantuoja geriausio rezultato – bet per daug skųstis irgi negaliu – forma dar ateis.

Na, o mielieji klubiečiai praskriejo puikiai. Ilgai lygiai bėgęs mūsiškis Darius Sadeckas aštuoniomis sekundėmis nusileido Mariui Diliūnui ir gavo sidabrą, o Karolis Urbelionis užėmė septintą vietą šįsyk pralaimėjęs Šviesos kariui Tadui Kavaliauskui, kurį prieš savaitę Vilniuje buvo aplenkęs. Vytas Bieliūnas šįkart finišavo trečias. Toliau šviesos greičiu progresuoja Remigijus Šnioka, kuris, palyginti su Kalėdiniu bėgimu nuskuto 10 sekundžių kilometrui (jo vidutinis greitis čia buvo visiškai  nerealūs 3:37 km/min) ir užėmė 13 vietą. Atrodo, kad šalia elito dar keli klubo sportininkai tuoj galės sudaryti labai stiprią treniruočių komandą – Karolis, Audrius, Remigijus ir Šarūnas yra puikūs rezultatų kalviai.

Pozuojame Daumantų reklaminei nuotraukai

Ir, aišku, smagu, kad F.O.C.U.S. running moterys pradėjo nebenusileisti vyrams.  Sveikinimai Teklė Emilijai laimėjus III vietos medalį, manome, kad auksas dar ateis (bergždžiai vijausi ją visą pirmą ratą). Ramunė pateko į dešimtuką, o vienuolikta – keturiolikta vietomis pasidalino kartu bėgusios Diana, Aira, Rūta ir Nadia. Apskritai iš mūsų grupės bėgo net dešimt moterų (kas gerai atsispindi ir fotografijose) ir tai nėra itin dažna mūsų bėgikų klubuose.

Geriausiam šeimos bėgikui

Dar smagu, kad F.O.C.U.S. running iš „Šviesos karių“ atėmė masiškiausiai varžybose dalyvavusio klubo titulą. Apdovanojimai vyko po ilgos pertraukos ir aš jų nesulaukiau (paviliojo Karmėlavos cepelinai), o paskui iš entuziastingų kolegų skambučių paaiškėjo, kad mūsų šeimoje yra vienas žmogus jau turinti bėgimo medalį ir tas žmogus nesu aš. Taip, linksmai savo malonumui prasibėgusi Aurelija Katkuvienė laimėjo antrąją vietą tarp V35 moterų. Štai toks tad pavyzdys mūsų dukrai – kas nuo pirmadienio iki sekmadienio bėgioja, o kas medalius laimi.

Rezultatai čia. Foto: F.O.C.U.S. running.

Įrašas paskelbtas temoje Pranešimai iš varžybų ir pažymėtas , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Karolis: Gyvybės ir mirties keliu su 150 cm ūgio bėgikais | Reikia bėgti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *