Kalėdinis bliuzas: Kalėdinis bėgimas 2012

Įvyko ilgai lauktas Kalėdinis bėgimas – pirmosios mano rimtos varžybos po sėkmingo Berlyno maratono.

Savo rezultatais – 12 kilometrus per 46:57 esu visai patenkintas. Nerandu tikslaus praėjusių metų rezultato, tačiau įtariu, kad tada nubėgau per kokias 29 minutes, o dabar nemirdamas sugebėjau aplenkti visą krūvą bendraklubių ir išbėgti iš 4 minučių kilometrui. Po maratono čia buvo mano pirmos varžybos – o per ligas lapkritį aš apskritai bėgau mažiau nei porą šimtų kilometrų. Be to per Kalėdinį periodą man tradiciškai sunku susilaikyti ir nuo maisto ir gėrimų pertekliaus ir, nors svarstyklių vengiu, įtariu, kad bėgau priaugęs kokius porą kilogramų (kurių aš ir šiaip jau nepasigendu). Todėl nors jaučiu, kad turėčiau bėgti šiek tiek greičiau, per daug nesijaudinu – iki Bostono liko dar trys su puse mėnesio įskaitant dviejų savaičių trukmės treniruočių stovyklą Portugalijoje ir tikiuosi, kad formą pasiekti dar suspėsiu.

Bėgti saulėtoje trasoje šalia gausybės bendražygių buvo retas džiaugsmas. Dalyvių nuo praėjusiųjų metų padidėjo beveik trigubai ir nuo Žalgirio stadiono Olimpiečių gatve pasileido ištisa minia – maždaug tiek pat, kaip per pirmąjį man 2009 metų Vilniaus maratoną. Nors žiemą dažną atsitiktinį bėgimo mėgėją sunkiai išviliosi iš namų, prie stadiono sutikau gausybę šiais metais bėgioti pradėjusių mėgėjų, kuriems tai buvo tik pirmosios varžybos po Vilniaus maratono. Jei naujieji bėgikai ir toliau taip stengsis manau, kad dalyvių pagausėjimo gali sulaukti ir labiau nišiniai „Bėgimo taurės“ renginiai, tarkim Kėdainiuose ar Jonavoje.

Bendraklubiai iš F.O.C.U.S. running pasirodė iš esmės puikiai – dalyvavimas veik septyniasdešimt procentų ir jautėsi treniruočių rezultatas – bent šeši bėgikai bėgo keliolikos sekundžių atstumu vieni nuo kitų. Treneris šįsyk nebėgo, tačiau dirbo išsijuosęs – kursavo per Žirmūnų tiltą ir trasoje išgaudė bene visus bei liepė lenkti: Mindaugui – Karolį, man – Mindaugą, Martynui – mane, Juozui – Martyną, Ramūnui – Juozą ir taip toliau. Stipriausių mūsų bėgikų rezultatai irgi įspūdingi – sveikinimai stabilią trečiąją vietą užėmusiam Dariui bei Karoliui, kurio rezultatai toliau nuolat gerėja – atbėgo 6 -as, aplenkė jaunąją Šviesos karių viltį Tadą ir ant kulnų mynė (tegu dar ir atsilikdamas dvi minutes) jau visai profesionaliems sportininkams. Nustebino ir Remigijus – vasarą Medinininkų estafetėje jį penkių kilometrų distancijoje  dar aplenkiau, o čia jis atbėgo jau beveik dviem minutėmis greičiau. Ką gi – bėgant Bostone reikės sekti ir kolegų, kurie bėgs Roterdame rezultatus ir mėginti nenusileisti!

Tačiau nors asmeniniai įspūdžiai geri kaip reta, pats renginys kaip paliko tokį įspūdį, kaip koks kartus Sičuano pipiras Kalėdinėje žąsyje. Žodis nervino yra turbūt pats tiksliausias apibūdinti gausybę smulkmenų, kurios temdė gausaus, gerai išreklamuoto ir iš esmės pavykusio bėgimo įspūdį. Ir čia aš kalbu ne kaip pašalietis, bet kaip Vilniaus maratono savanoris ir valdybos narys, kuriam dėl to labiausiai ir skauda.

Labiausiai nervino ne akivaizdžiausia problema – vėliau užsiregistravę negavo laiko matavimo čipų, o vėliau atbėgę – ir medalių (juos organizatoriai atsiųs paštu). Čia dar galima suprasti – ne kiekvienais metais dalyvių skaičius išauga beveik trigubai, o švaistyti pinigus papildomiems medaliams ribotame VŠĮ biudžete nėra. Gauti medalį paštu, tiesa, nėra pats maloniausias dalykas, bet kartą kitą galima ir atleisti.

Tačiau labiausiai nervino mėgėjiškumas. Trasos žymėjimas, vedėjų darbas, starto vėlavimai (žiemą!), strigusi apdovanojimų ceremonija, vėl suklupusi registracija (kai kas juokavo, kad prieš pat renginį buvo įmanoma užsiregistruoti tik „sovietiniu“ būdu – per pažintis arba gailiai kniaukiant registratūros merginoms į ausį) – mums ir vėl nepavyko užtikrinti ne tik tokio organizuotumo lygio, kokiu didžiuojasi Berlynas, bet ir tokio, kurį matėme nedidukame (4500) Paryžiaus priemiesčio pusmaratonyje lapkritį.

Taip, tiesa, Lietuvos publika gerais sportiniais renginiais neišlepinta – turim ir dviračių reisų, per kuriuos kas penktas susižeidžia, ir bėgimo varžybų, kuriose trasa atmatuota neteisingai. Tiesa, ir tai, kad kad „Vilniaus maratono“ organizuojami renginiai – geriausi Lietuvoje. Tiesa ir tai, kad kylanti bėgimo banga – didžiulė ir artimiausius trejus metus bėgikų tik daugės. Tačiau bėgikai rengiasi varžyboms mėnesius, pusmečius ar net metus: kenčia sunkias treniruotes, derasi su šeimomis, studijuoja pulsometro ir statistikos duomenis. Tiek laukę jie nori bėgti renginiuose, kuriuose organizacija nestringa, prieš startą nereikia jaudintis ar spėsi prie linijos, trasoje sužymėti kilometrai, medalius užkabina ant kaklo vos finišavus ir tada pasiūlo ne eilę prie poros karštos arbatos termosų – o dešimt termosų su karštu vynu, kava, arbata, keptais riešutais ir kalėdiniais sausainiais.

Visi mes – bėgimo renginių savanoriai ar tiesiog – visi bėgimo entuziastai, turime labiau pasistengti, kad mūsų renginys būtų geresnis ir lygiuotusi ne į tikrai mielus entuziastų rengiamus kaimo bėgimus (nežinau ar gali būti smagesnis renginys negu koks nors bėgimas Jonavoje arba Rumšiškėse, bet tai visai kitas žanras). Kitas išbandymas – Vilniaus pusmaratonis, kur žmonių bus, matyt, dar daugiau. Reikia susikaupti ir padaryti kai ką nebe mėgėjiškai, bet visiškai profesionaliai.

Rezultatai čia. Nuotrauka: Irmanto Gelūno / www.15min.lt

Įrašas paskelbtas temoje Pranešimai iš varžybų ir pažymėtas , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Karolis: Gyvybės ir mirties keliu su 150 cm ūgio bėgikais | Reikia bėgti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *