Svečio Simono įrašas: Rygos maratonas – ir vėl kova su saule

Su Ryga turėjau nesuvestų sąskaitų dar iš praėjusių metų. Tada galėjęs būti mano antrasis maratonas neįvyko dėl netikėto gripo ir antibiotikų kurso, sugriovusio pasiruošimo planą. Niekas negalėjo sustabdyti manęs šiemet – įveikti Rygos tiltus trečiuoju maratonu.

Orų dievas lyg žinodamas, pasiūlė tokias pačias sąlygas, kaip ir pernai – 26-28 šilumos su silpnu pietų vėjeliu. Prisiklausęs tada bėgusių F.O.C.U.S draugų pasakojimų buvau pasiruošęs sunkiausiam, bet nepabandęs – nežinosi.

Rygą Simonas įveikė iš antro karto. Nuo karščio pabėgti nepavyko.

Man tai buvo pirmas oficialus bėgimas, kai nepavyko pasiekti PB (asmeninio rekordo). Tačiau dėl nepasiekto tikslo graužiausi mažiausiai. Tiek maratono statistika (pavyko patekti į top 12% tarp 1007 finišavusių maratoną) tiek organizmas rodė, kad buvo padaryta, kas įmanoma.

Ryga tikrai pasimokė iš praėjusių metų klaidų, kai lėtesniems bėgikams stotelėse nelikdavo vandens. Šį kartą karščiui pasiruošta be priekaištų: vandens punktai buvo sutankinti kas 2,5 km ir išplėsti taip, kad pavykdavo nugriebti po 3-4 stiklines, vandenį purškė ir merginos su šlangomis, kaip bitės dūzgė ir lūžusius bėgikus rinko greitosios. Tikrai jaučiausi saugiai. Ir gerai, kad gėriau kiekvienam punkte, ir po 2-4 stiklines. Kaip vėliau pakonsultavo daktarė ir bėgikė Valdonė Kybartienė, reikėjo ir dar daugiau gerti, ir dar daugiau gelio valgyti, nes dehidratacija tokiame karštyje vyksta ypač greitai, skysčių trūkumas stabdo vidaus organų funkcijas ir pabaiga artėja greičiau nei įprastai.

Kadangi maratonas ir pusmaratonis startavo vienu metu, pajutau didelį skirtumą tarp pirmos ir antros pusės. Pirmą pusę bėgau gausiame sraute. Palaikydamas 4.35-4.40 minučių kilometrui tempą jaučiausi komfortiškai. Nepaisant vis kaistančio oro, rinkau sekundžių rezervą tvirtai tikėdamas savo užsibrėžtu tikslu – maratono per 3 valandas 19 minučių. Buvo tikrai daug gyvo judėjimo, nes eismas vyko abiem Krasta gatvės ir Dienvidu tilto pusėm. Iš pradžių stebėjom skriejančius keniečius su eritrėjiečiais ir juos besivejančius latvius su baltarusiais, grįžtant – minias paraudonavusių vadybininkų (-ių) dar tik pradedančių savo bėgimo kelią. Kirtus 21,1 km bendrakeleivių stipriai praretėjo, o dar ir prasidėjo akmenuotos gatvės vedančios į nuobodžius, tuščius rajonus, dar miegančius po šeštadienio Eurovizijos nakties. Kai dingdavo net mažiausi trasos požymiai mus ties posūkiais ramiai stebėjo vien tik apsnūdę policininkai.

Dėl tingios aplinkos ir, aišku, karščio, kančias prasidėjo labai anksti  - jau nuo 26 km. Viso bėgimo metu nuosekliai stebėjau prietaisus, o apie 30 km, nors ir grįžome į miesto centrą, ir palaikymas nuo šaligatvių grįžo, supratau, kad norėdamas maratoną pabaigti garbingai reikia pasitaupyti organus.  Tą mintį paskatino ir lūžtantys bendrakeleiviai. Prie gėrimų punktų sulėtėdavau iki ėjimo, kaip ir dauguma, kad susiversti maksimaliai daug vandens. Pasirinkau išgyvenimui skirtą tempą – apie 5.15, mečiau skaičiuoti prarandamas minutes. Susikoncentravau į sekančius 300 metrų, o paskui dar į sekančius 300.

Gyventojų palaikymo ir muzikos stotelių Rygoje nepalyginamai mažiau, negu Berlyne ar Amsterdame, kuriuose teko bėgti, ir gal netgi mažiau nei Vilniuje 2012, kur gelbėjo trąsos suspaudimas į 4 ratus. Vistik nepamiršiu Latvijos “škotų” su dūdmaišiais prie Vanšų tilto. Pirmus du kartus pro juos bėgant emocijos buvo ok, o trečią kartą (34 km) tikrai tapau Gibsonu, ir gerai kad kardo neturėjau – užbėgęs ant tilto būčiau dar ir nukirtęs kokiam priešui galvą. Gaila kad grįžtant (40 km) “škotų” nebebuvo, kai jų labiausiai reikėjo. Žinojau, kad jau metas, bet niekaip negalėjau susikaupti spurtui.

Kaip ir anksčiau, išjungti smegenis ir spurtuoti pavyko tik pamačius finišo liniją, gaila šiuo atveju tam turėjau tik porą šimtų metrų. Gal todėl ateityje rinkčiausi maratonus, kur finišas matosi iš toli (pvz. Berlyne). Tos sekundės, kai akimis esi finiše, staiga nieko nebeskauda ir kojos neša pačios – vertos visų kitų dalykų kartu sudėjus.

Galiausiai, esu nustebintas puikiu atsistatymu. Pirmą kartą po maratono negalėjau pasakyti “nebenoriu, nafik” . Tam manau turėjo įtakos ir neprilygstamas Romo Kybarto masažas su trigerių traiškymu, ir trenerio Povilo Rakštiko rekomendacijos, ir rami diena be ekskursijų po miestą prieš maratoną.

Rygos maratonas būdamas keliais metais priekyje Vilniaus, manau jau tapo visaverčiu tarptautiniu renginiu, bei ypatingu kultūriniu reiškiniu šalyje. Esu tikras Vilniuje turėsime tokio mąsto maratoną bent 2015. Aš pagalvočiau apie vietą sirgalių tribūnoms Europos aikštėje jau dabar.

This entry was posted in Pranešimai iš varžybų. Bookmark the permalink.

3 Responses to Svečio Simono įrašas: Rygos maratonas – ir vėl kova su saule

  1. Tautvydas says:

    O kuom Vilniaus maratonas dabar atsilieka nuo pvz Rygos?
    -tarptautiniais dalyviais;
    -… kuom dar?

    Neteko nei dalyvauti nei stebeti, idomu.

  2. Mykolas says:

    Tautvydai, skiriasi dalyvių skaičiumi – ten bėga 22 000 (tiesa, esminiai skirtumai tarp bėgančių mini maratoną). Skiriasi sirgalių skaičiumi. Ir skiriasi renginio dydis – ten didesnis ir iškilesnis startas bei finišas,

  3. Mindaugas says:

    Tai visgi, koks finišavimo laikas? :-)

Rašyti atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Galite naudoti šias HTML žymes ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>